Socializuotis su tekstu

Inga Žuoludė (g. 1984) – latvių rašytoja, vertėja, penkių romanų, dviejų apysakų, dviejų apsakymų rinkinių ir vienos vaikų literatūros knygos autorė. Jos romanas „Paguoda Adomo medžiui“ (Mierinājums Ādama kokam, 2010) apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija. Pavieniai kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, švedų, lenkų, lietuvių, vengrų, čekų ir kt. kalbas.

Socializēties ar tekstu publikuota šiuolaikinių latvių autorių esė, skirtų rašymo strategijoms ir problemoms aptarti, rinkinyje „Rašymo laboratorija“.

 

Nežinau, kaip pradėti savo pasakojimą apie rašymą… nes apie tai retai rašau. Kaip aš rašau, apibendrinus skambėtų maždaug taip: rašau mažai, lėtai, prastai.

Ką man reiškė rašymas, per laiką keitėsi. Praeina laikas ir, žiū, jis jau visiškai priešingas tam, kaip jį suvokiau prieš penkerius metus. Rašymas man ir religija, ir profesija, darbas, užsiėmimas ir misija, likimas, menas ir terapija, geriausias draugas, paskutinis šiaudas ir juodoji bedugnė. Tai vienintelis dalykas, kurį išmanau, tačiau neretai jis būna tas, kurio neišmanau…

Pradėjau rašyti 13–14 metų. Kaip tai nutiko, nežinau. Mano šeimoje nebuvo nė vieno rašytojo. Tai anomalija. Taip aš jaučiuosi. Aš net nepažinojau nė vieno rašančio žmogaus. Tačiau pažinojau knygas. Jos buvo vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau, ir šiuo požiūriu mažai kas pasikeitė – knygos tebėra mano pagrindiniai pažįstami žmonės. Viename tarptautiniame literatūros festivalyje per pertrauką su vienkartiniu kavos puodeliu rankoje kalbėjausi su kitais autoriais ir kažkas paklausė, kaipgi aš per savo amžių suspėjau parašyti jau dešimt knygų.

Aš: Aš truputį socializuojuosi.

(Abi nusijuokėme.)

Uždanga.

Esu įsitikinusi – kūrėjas negali elgtis kitaip. Daugelio rašytojų profesijoje atrofavosi socialinė interakcija, o tai – kliūtis prielaidai bent šį tą parašyti.

Vaikystėje tiesiog gyvenau bibliotekoje, kuri buvo 5 minučių atstumu nuo namų. Pakeliui visada užsukdavau tenai, ilgai tyrinėdavau knygų lentynas ir kaskart išsinešdavau glėbį knygų.

Tiksliai prisimenu momentą, kai supratau, kad noriu būti viso šito dalimi. Su „ta dalimi“ suprasti tekstų pasaulį. Tada aš taip neformulavau, bet vėliau, kai manęs paklausdavo, kaip apsisprendžiau (o aš niekada sąmoningai nenusprendžiau) tapti rašytoja, prisimindavau šį momentą. Tai nutiko per latvių kalbos pamoką. Mokiausi antroje klasėje, mokytoja grąžino žaliu plastmasiniu viršeliu aplenktą diktantų sąsiuvinį su ištaisytomis klaidomis. Ji stovėjo prie lentos su priklijuotais spalvotais popieriniais drambliukais, kuriuos pati buvo nupiešusi, nuspalvinusi ir iškirpusi, ir analizavo diktanto klaidas. Tada pasakė, kad kažkas taisyklingai parašė žodį „raktas“. Atsiverčiau sąsiuvinį, ir jame kaip apdovanojimas buvo priklijuotas didžiulis pačios mokytojos nupieštas ir iš popieriaus iškirptas raktas. Tą akimirką šis raktas atrakino duris, pro jas netyčia įėjau ir tapau to dalimi. Aš dar nežinojau, kas būtent yra tas…

Bet tada dar nepradėjau rašyti.

Mano gyvenime buvo dar viena iškili latvių kalbos mokytoja – vidurinėje mokykloje. Būtent ji savo požiūriu, atvirumu ir palaikymu kreipė mano mąstymą literatūros kryptimi ir skatino rašyti.

Rašyti ėmiau tada, kai už sutaupytus kišenpinigius pradėjau pirkti knygas. Taupyti knygoms reikėjo ilgai, nes kišenpinigiai buvo maži. Tuomet Rygoje priešais Kampinį namą buvo knygynas, į kurį kasdien po pamokų užeidavau. Vieną kartą netyčia nusipirkau jauno poeto pirmąją knygą. Iki tolei buvau skaičiusi Klavą Elsbergą, Shakespeare’ą, François Villoną… bet tąkart skaičiau nerimuotus eilėraščius, kuriuose figūravo kranas. Knygą pasidėjau šalia, svetainėje atsisėdau ant pilko kilimo, pradėjau kažkokio neregimo krano padedama ant popieriaus kažką rašyti, ir išsiveržė niūrūs posmeliai. Man tai nepaprastai patiko, nors buvau veržlaus paaugliško amžiaus, be didelio socializacijos krūvio, visada jaučiausi atsiskyrusi nuo klasės draugų ir bendraamžių, taigi turėjau gana daug laiko kurti vis ilgesnius tekstus. Pirmą kartą mano tekstukus perskaitę patyrę kolegos įkvėpė vilties, bet toliau rašyti niaurių posmelių nebeįsidrąsinau. Tai buvo diena, kai nutariau neberašyti eilėraščių.

Tai tapo nenugalimu posūkiu mano, kaip rašytojos, gyvenime. Vėliau kelis kartus, kai mano gyvenime nutikdavo kas dramatiška, buvau grįžusi prie varganų posmelių rašymo. Tada rašymas būdavo kupinas skausmo; iš tikrųjų labiau rašiau pati sau, o ne norėdama pasidalinti su kitais savo išgyvenimais; aš juos parodžiau kolegoms poetams, ir geriausias atsakymas turbūt buvo tai, kad jie nieko nepasakė, apsimetė, tarsi jų niekada nebūtų matę. Bet vienas vis dėlto atsakė, ir atsakymas buvo panašus į tą apie mano pirmuosius eiliavimus paauglystėje – jokios vilties!

Pastaruoju metu įvairias mintis užsirašau strofos forma ir kai jas perskaitau, skaitytojai būna įsitikinę, jog tai eilėraštis. Patogumo dėlei net suformulavau apibrėžimą: tai – sąrašas-ne-eilėraštis. Taigi eilėraščių neberašau.

 

Pokalbis

 

Rašymas man reiškia pokalbį. Tai mano komunikacija su pasauliu. Tai būdas, kaip aš išreiškiu save pasauliui. Rašydama turiu su kuo nors pasikalbėti. Pasikalbėti apie reikalus, apie kuriuos negalėčiau prasitarti socialinėje aplinkoje, draugų kompanijoje arba rašytojų rate. Rašydama galiu pasikalbėti, su kuo noriu. Kas jis toks? Popierius? Aš pati? Kažkas kitas? Man patinka bendrauti su tekstu. Tikriausiai tai savitas apsėdimas, o jeigu jo nebūtų, ar aš apskritai rašyčiau?

Rašymas – mano geriausias bendramintis.

Aš, kas be ko, turiu ir kitų bendraminčių – tai, ką parašė kiti autoriai. Mano mylimiausi bendraminčiai yra savitos knygos, kurias ne visada skaitau, svarbiausia, kad, ačiū Dievui, jos mane supranta! (Savo knygų lentynoje mėgstu turėti net po du tokių knygų egzempliorius, tiesiog todėl, kad jos – tokie geri ir brangūs draugai.)

Rašytojo darbo žavesys slypi veiklos vienatvėje. Tai – šios profesijos pliusas. tas žavesys nuolatinis ir nepriklausomas. Aš rašau viena. (Šias eilutes rašau sausakimšoje „Starbucks“ kavinėje Paryžiaus centre, nes lauke +40 °C; tai viena iš nedaugelio vietų su kondicionieriumi. O paskui šias eilutes redaguoju šioje sausakimšoje kavinėje-knygyne, nes esu įsimylėjusi šią vietą su elegantiška baro dama Bridžita, kuri motiniškai parūpina geriausią staliuką rašymui, ant jo užtenka vietos ne tik taurei, bet ir kompiuteriui su užrašų knygele.) Man nebūtina niekam nieko aiškinti. Aš jaučiuosi, kad esu su savimi; jeigu būčiau tarnyboje, kažkam turėčiau paaiškinti savo idėjas. Ištarti žodžiai juda greičiau nei mintis. Ištarti žodžiai gaudo mintis, kurios dar tik bręsta, įgauna formą – jau nebe vikšras ir nebe drugelis. Vieni neapmąstyti žodžiai gaudo kitus tokius pačius žodžius – kaip gyvūnas, patekęs į spąstus, gaudo savo uodegą. Rašant aplanko tokia pažįstama būsena, mąstymo mechanizmas ir greitis, prie to priprantu ir dažnai pajaučiu kutenantį džiaugsmą!

Nė su niekuo nepalyginama mintis, kad aš galiu rašyti, ką noriu ir kaip noriu. Rašydama galiu būti tokia, kokia noriu. Rašydama galiu būti inteligentiška, galiu būti laisvamanė ir maištininkė, galiu būti ir švelni, ir gundanti, galiu būti tiesi, ironiška arba muzikali, galiu būti savita, – kitaip tariant, galiu būti ta, kuri tuo momentu atlieka solisto partiją. Rašant nėra ribų, nėra standartų, nėra etalonų.

 

Ekstazė

 

Galbūt tokie klausimai – „kaipgi per savo amžių parašei jau tiek ir tiek knygų?“ – ne kartą privertė susimąstyti, ar tik ne per daug rašau. Tokie klausimai verčia susigėsti. Aš rašau pernelyg daug… Niekada nebuvo problemų rašyti – iki tam tikro laiko rašyti buvo lengva. Rašymas, žinoma, reikalavo pastangų, dažnai kamuojančių, sunkių ir iki apsvaigimo nuvarginančių, bet rašyti man sekėsi lengviau negu bet koks kitas darbas. Ir atrodė, kad lengviau nei kolegoms, nes tie visada per interviu pareiškia nežinantys, ar po šios knygos dar sugebės ką nors parašyti, ir nesantys tikri dėl būsimų tekstų ir panašiai… Aš jų pasakymus suprantu tik iš dalies. Ne, aš tai puikiai suprantu, bet manau, kad jie nėra tokie slunkiai, jie tiesiog verkšlena. Tiesiog sėsk ir rašyk! – kiekvieną kartą norėjosi juos pamokyti. Aš niekada nesibaiminau, kad nepajėgsiu parašyti kito apsakymo, romano, nes tai sugebėjau daugkart ir de facto žinojau, kad aš tai galiu.

Tačiau rašant naujausią knygą [romaną „Vendenės lotosas“ (Vendenes lotospuķe, 2021) apie rašytoją Janį Puoruką] profesionalią patirtį papildė naujas jausmas: daugkart pagalvojau, kad, ko gero, ji bus paskutinė. Anksčiau tokios mintys nepersekiojo. Gal todėl šiai knygai atidaviau viską. Bet šis „viskas“ pasirodė begalinis. Netikėtai manyje atsivėrė anksčiau neliestas atsargų potencialas, koncentracija ir susikaupimas. Kai pasiekiau tą savojo momento ribą, atsitokėjau tik vėlėliau, kai ją jau buvau įveikusi. Ne tik pasiekiau naujas ribas, bet ir jas peržengiau. Aš neturėjau ribų. Aš buvau nesulaikoma, nes niekas manęs nebesulaikė; jeigu šis romanas būtų buvusi paskutinė parašyta knyga, nieko iš savo atsargų nebereikėtų palikti kitiems tekstams.

Biografinis romanas, apie kurį kalbu, buvo pamatinė plyta. Jo centre stovėjo kitas rašytojas – Janis Puorukas. Iškilus, nesuprastas, dažnai pats savęs nesupratęs. Aš šį jausmą patyriau ir labai gerai suvokiau. Ant mano stalo gulėjo dešimtys šaltinių apie šią asmenybę. Gyvenau tarp šių atverstų foliantų su šimtais, o gal net tūkstančiais žymeklių, su citatomis, faktais, iliustracijomis… Ir visą rašymo procesą pavergęs tyrimas – knaisiojimasis po faktus, šaltinius, žemėlapius ir nuotraukas, kelionė kultūros sluoksniais, netikėtų ryšių suradimas, citavimas ir hipertekstualumas, klystkeliai ir keleliai, o tempora, o mores! Būtent tai dominavo mano naujausiuose kūriniuose – nedidelėje apysakoje „1904-ieji. Melancholiškas valsas“ apie [kompozitoriaus] Emilio Darzinio „Melancholišką valsą“ ir apsakyme apie Martą Skavronską, legendoje apie „raudonuosius berniukus“ (Les enfants rouge) ir dar, ir dar… Visi jie suteikė pažinimo malonumą.

Rašymas man mokslas. Rašydama sužinau tai, ko nežinojau. Aš daug ko nežinau, mano žinojimas yra tarsi šveicariškas sūris – kiaurymė prie kiaurymės! Per beveik penkerius įtemptus metus, kurie prabėgo rašant pastarąją knygą, turėjau galimybę išsiaiškinti – išsiaiškinti tai, ko nė vienas nežinojo, ir tai, ką visi jau žinojo iki manęs. Tačiau tai netrukdė daugeliui atradimų tapti mano atradimais. Būtent tas atradimo jausmas sukeldavo didžiausią ekstazę. O apėmus šiai ekstazei gimė tiek daug neprotingų idėjų!

Kiek ištyrinėtos informacijos panaudoju? Visą! Bet visgi mažiau, negu planuodavau. Iš pradžių reikia viską sužinoti. Tačiau rašant iš visos ištyrinėtos informacijos tenka kai ką pamiršti.

Užrašų knygelė, kurioje sukaupiau visą minėtai knygai vertingą informaciją, buvo pilna idėjų, kurių neįgyvendinau: simbolinės šaknys, visiškai skirtingos schemos, struktūriniai ieškojimai, pačios sugalvotos formulės ir net naujos mitologijos užuomazgos, daugelio siužetų metmenys, citatos, konspektai, faktų ir Puoruko vaizdinių sakraliniai ryšiai, dvasinės budizmo nuostatos. Patekau į kitą pasaulį, ir jis jau nebebuvo literatūra. Tas pasaulis buvo kur kas labiau viliojantis, platesnis ir teisingesnis… Iš tokio pasaulio sunku sugrįžti. Ir gal dar nesu iki galo sugrįžusi. Gal tokio pobūdžio patirtis atskleidžia tai, prie ko iki šiolei galėjome prisiliesti tik tarpininkaujant tekstui.

Jeigu manęs paklaustų, kas svarbiausia – literatūra ar gyvenimo patirtis, – įvairiu metu atsakyčiau skirtingai. Manau, rašymas – mano stiprybė. Tačiau tada, kai iširo mano šeima, stovėdama savo šeimos griuvėsiuose ir vykdydama inventorizaciją, nusprendžiau: gyvenimas man visad bus svarbiausia. Taip buvo ir taip yra. Atsisakiau daugelio tekstų, daugelis jų liko neparašyti, atsisakiau daugelio projektų, skaitymų ir t. t. Ir niekad dėl to nesigailėjau. Nė viena knyga nėra vertingesnė už gyvenimą. Gyvenimiškos patirties prioritetas – viena iš nedaugelio mano pačios paženklintų santykio su kūryba ribų. Santykis su rašymu yra artimas, santykiai su bendraminčiais – jau tam tikru atstumu. Tai kardinaliai pakeitė mano požiūrį į rašymą, tačiau pagilino vienatvės jausmą.

 

Disciplinuotasis chaosas

 

Esu geležinės disciplinos žmogus. Tačiau rašau stichiškai ir sporadiškai, etapais ir banguotai. Do I contradict myself? Very well, then I contradict myself. Mano rašymui padeda du dalykai: susidomėjimas ir disciplina. Geros žinios yra tos, kurias galima plėtoti! Jos padeda ne tik rašyti, bet ir gyventi. Didžiuma žmonių gyvena nevalingai ir nerūpestingai. Suvokimo pagrindas yra disciplina, ir priešingai. Tu, kaip rašytojas, viską darai disciplinuotai ir rūpestingai. Rašymo disciplina prasideda ten, kur yra bet kokia disciplina – maži reikalai, dideli reikalai. Mano rašymas visiškai susijęs su kasdienybe. Savo ruožtu mano kasdienybę valdo buities disciplina. Geriausias būdas treniruoti discipliną – pradėti pastebėti kasdienybę, būti pastabiai.

Išmesti iš teksto ankstesnius juodraščius, sutvarkyti knygų lentyną, padėti daiktus į jiems skirtas vietas, nušluostyti dulkes, palaistyti gėles – tai didžiausi mano profesionalių įgūdžių greitikliai ir kūrybiškiausi rašymo momentai. Aš pernelyg negalvoju apie tekstą, veikiau išlaisvinu visas mintis, praeina šiek tiek laiko ir – netikėtai! – išplaukia idėjos, pasirodo nauji posūkiai, gimsta veiksmingiausi minties šuorai, iškyla kažkas pamiršta, kas būtent dabar tiks pasakojimui. Gal todėl man lengviausia rašyti plaunant indus. Man labai patinka plauti indus! Gal todėl, kad tada aš geriausiai rašau – mintyse, kas be ko. Ir bulves skusti man labai patinka! Nes tada rašau iškiliai.

Disciplinuota veikla ir kasdienybės rutina teigiamai veikia autoriaus charakterio sistemingumą, tvarką, švarą, tikslingumą, o tai būtina dirbant su tekstu. Pirmieji juodraščiai ir eskizai, surinkti kuriamai versijai, turi būti paruošti suprantamai. Autoriaus santykis su tekstu atspindi patį autorių. Didžiuma „suchaltūrintų“ tekstų turi būti pataisyti per trumpą laiką, kad jie autoriui neatrodytų pernelyg netinkami (skaityk ilgai ir nuobodžiai). Todėl autoriams siūlyčiau lyginti drabužius arba valyti dulkes kaip vieną geriausių užsiėmimų, mokančių atkaklumo ir kantrybės, absoliučiai būtinos rašant, nes rašyti greitai niekad nesiseka. Rašyti – tai visada lėtai. Todėl kantrybė labai praverčia.

Kartkartėmis atrodo, kad mano didžiausia privilegija – sėdėti prie teksto daug valandų, daug dienų, daug mėnesių ir kasmet pakartoti knygą po knygos. Jeigu taip negalėčiau, tada privalėčiau pripažinti, kad neturiu kitų gabumų, kuriais galėčiau kompensuoti šį trūkumą. Esu skaičiusi daugelio autorių pradėtus kūrinius, kurie man atrodė verti dėmesio, nuostabūs, iškilūs, bet, deja, kiti skaitytojai neturėjo tokios galimybės juos skaityti, nes autoriai per metų metus, dešimtmečius neįstengė pabaigti šių kūrinių.

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis