Socializuotis su tekstu (2)

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 1

 

Kalba – mano regėjimas

 

Mano rašymo įpročiai yra gana įvairūs. Kiekvienai knygai vis kitokie. Nors jie labai panašūs, tačiau niuansams apibūdinti prireiktų juvelyro svarstyklių. Įpročiai priklauso nuo mano pasiruošimo darbui. Kai knyga baigiamojoje fazėje, ją redaguoju, tada darbas būna labai įtemptas ir intensyvus. „Vendenės lotoso“ atveju buvo maždaug trys intensyvūs mėnesiai, po 14–16 valandų prie kompiuterio, 6 dienas per savaitę. (Apie ką kita čia būtų kalba, jeigu ne apie bendravimą su tekstu!) Ar žinote, kad intelektiniam darbui sunaudojama tiek pat energijos, kiek ir fiziniam? Ir kad intensyvaus rašymo metu aš prakaituoju? Ir širdis plaka sparčiau? Po tokių dienų jausdavausi, tarsi maratoną būčiau nubėgusi. Gal taip šiek tiek pateisinu savo egzistavimą – dirbau dėl paskirto bilieto, kad galėčiau sėdėti šiame traukinyje, kuris naktį važiuos galbūt į Lisaboną, o gal į Dresdeną arba Paryžių.

Nors mano rašymo įpročiai ir keitėsi, bet pora papratimų nesikeitė. Pirmiausia: kai rašau, fone visada skamba muzika. Visada. Būna išimčių, kai rašau tyloje.

Todėl per dešimt procentų aš susidedu iš muzikos ir puoselėjamos svajonės – vienądien pradėti rašyti operos libretą. Norėčiau pasimėgauti kurdama dar nebandytam roko žanrui. Naujus žanrus priimu kaip galimybę ir iššūkį. Kaip kietą riešutą, kurį reikia perkrimsti. Nauji žanrai įgalina kitaip mąstyti, vėl leidžia būti kūrybingai, leidžia eiti apgraibomis į visas puses link nežinomų ribų ir jas peržengti. Tai kūryba kalba, kalbos muzika.

Rašant kalbos dimensija man yra viena svarbiausių. Per kalbą aš regiu. Kalba – mano regėjimas. Jeigu aš kažką su atitinkamais žodžiais regiu, tada jų negaliu taip lengvai pakeisti. Taip pat yra žodžių, kurių aš niekada nevartoju. Nes jie neteisingi arba tiesiog nešvarūs. Ir yra žodžių, kuriuos būtinai noriu vartoti. Jie man gyvybiškai svarbūs. Jie gyvybingi mano tekste su raktiniu žodžiu – „mano“.

Aš nuolat įsimyliu žodžius. Dėl žodžių galiu neapgalvotai paaukoti kitus pasakojimo elementus. Fonetinis aspektas yra labai reikšmingas skambesiui, taip, ir prozos tekste! Teksto muzikalumas man yra esmė. Kaip ir ritmas. Aš, keisdama žodžius ir kalbą, tarsi kažką nauja surandu. Kalba yra beribė, ir man patinka ją jausti¸ todėl plaukiodama kalboje atsisakau gelbėjimo rato. Būtent taip iki mūsų atplaukė Joyce’as, Céline’as… Galiu pasakyti, kad per laiką padrąsėjau kuo laisviau išnaudoti kalbą. Tačiau yra tokių žodžių, kurie man nepaklūsta. Jie mėgsta sugėdinti mane pačiu netinkamiausiu momentu. Aš pamirštu žodžių prasmes, nesugebu taisyklingai užrašyti, tačiau išmokau su jais bendrauti, tai užima šiek tiek daugiau laiko, vėl ir vėl juos tikrinant žodyne.

Kitas nepamainomas mano rašymo įprotis – kasdieninis pasivaikščiojimas. Priklausomai nuo oro ir užimtumo, vaikščioju nuo vienos iki trijų valandų. (Jeigu esu labai užimta, tada tenka sujungti apsipirkimą, susitikimus ir bet kokią kitą veiklą.) Tai pasivaikščiojimas vienatvėje. Tai prasiblaškymo ir mąstymo laikas – ar tai priešingi procesai? Galbūt, bet jie vyksta be paliovos.

Rašyti galiu ramaus proto, kai mano planuoklis nekviečia į susirinkimus, pas kirpėją, vizito pas gydytoją. Išsaugoti ramybę ir susikaupti rašymui ryte padeda lėtai, neskubant išgerta kava, perskaitytos žinios, atsakyti el. laiškai, o tada jau galiu ramiai rašyti. Rašau tiek ilgai, kiek galiu ištverti nevalgiusi, todėl mano pietūs būna vėlyvi – apie antrą trečią ketvirtą valandą. Valgis manęs nedomina, tačiau patinka gaminti. Pajutusi alkį, ant viryklės uždedu puodą, ir jame kažkas iš lėto verda, kol aš rašau. Šie puodai dažnai prisvyla. Sudeginau ne vieną puodą. Nes juos pamirštu, kai tik prisėdu prie teksto. (Šio teksto rašymo metu prie pridegusių puodų reikia pridėti ir keptuvę.)

Papietavusi (jeigu ką nors dar galiu išgramdyt iš prisvilusio puodo) iškart einu pasivaikščioti. Vaikštau nieko negalvodama. Daug galvodama. Kūrybiškai galvodama. Tęsdama rašymą mintyse. Pasikalbu su savimi.

Parėjusi namo, porą valandų skaitau. Paskui prasideda antrasis darbo kėlinys su daugeliu pertraukų ir buitiniais reikalais; taip dirbu iki nakties, prieš miegą dar truputį paskaitau.

Tai idealus planas, kuriuo vadovautis dažniau nepasiseka, negu pasiseka.

 

Rašymo praktika

 

Rašymas – tai dvasinė praktika. Rutina, sėdint prie teksto, paruošia mano vidinį žmogų, liepia jam perprasti ir nuraminti manyje tūnančius demonus (o tokių turiu daug ir gana išraiškingų). Rašymas nuramina mane. Rašymas nuramina ir emociškai. Nuramina intelektualiai (o kartkartėmis suaktyvina).

Kūrybinio rašymo pratybose vis dažniau būnu liudininkė, kaip transformuojasi kūrybinis rašymas. Parašytas apsakymas leidžia ne tik išleisti jį laisvėn arba nusimesti nuo savo pečių, bet ir per jo tapsmą priartinti pasakojimą prie savęs. Jeigu pasakojimas gyvas mūsų prote, širdyje arba pasąmonėje, jis visą laiką mus jaudina. Parašytas pasakojimas yra pasakojimo materializavimasis popieriuje, o ką toliau su juo daryti, tai jau svarbiausia – autorius turi galimybę pažvelgti į šį pasakojimą iš šalies, nutolti, gebėti jį įvertinti, kontroliuoti, t. y. būti kankinamai valdomas pasakojimo. Nebereikia įrodinėti rašymo terapinio, gydomojo poveikio. Tikriausi tekstai kuriami neturint tikslo juos publikuoti. Bet ir ne išmesti.

 

Tuščia rinkmena ir tuščia piniginė

 

Daugeliu atvejų galiu rašyti be įkvėpimo. Galiu rašyti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, kur niekas man netrukdo. Išskyrus vieną dalyką – kitas priedermes. Jeigu būtina atlikti kitus reikalus, nesutelkiu dėmesio į rašymą.

Įkvėpimas gimsta, kai žmogus esti visiškai atviras ir nebando kontroliuoti to, kas jį pasitinka, nes tada tam tikras fenomenas gali paveikti žmogų – užvaldyti jį. Man taip nutinka su kitais meno kūriniais, jeigu jie paliečia, sujaudina mane, nesvarbu, kokia medija jie sukurti, tą akimirką aš pamirštu esanti meno suvokėja, pamirštu viską aplink save ir – aš suvokiu – tą valandėlę gyvenu tame meno kūrinyje. Tai įkvėpimo ekstazė. Tokios akimirkos įkvepia, įkvepia naujų idėjų.

Niekada neturėjau problemų dėl idėjų. Jomis galėčiau aprūpinti visą Rygos centrą! Nes jų visų pati nesugebėsiu įgyvendinti. Idėjos srautais plūsta link manęs. Anksčiau aš jas užsirašydavau ir rūpestingai atidėdavau, kad neblaškytų dėmesio rašant jau pradėtus kūrinius. Tačiau suprasdama, kad gyvenimas pernelyg trumpas, pasiduodu jų pagundai ir pradedu jas įgyvendinti, nepabaigusi ankstesnių projektų.

Aš visad laiku atiduodavau tekstus (išskyrus šį rašinį). Rašau lėtai. Ir aš jau maždaug žinau, kiek laiko prireiks parašyti tekstą ir jį suredaguoti. Todėl visada pradedu rašyti laiku. Sunkiausia pradėti. Pradedu nuo mažų, paprastų ir greitai padaromų dalykų: pirmiausia kompiuteryje sukuriu rinkmeną. Tai pirmas veiksmas! Užrašau laikiną antraštę, parašau pirmus sakinius, gal net pastraipą ar net lapą. Vėliau šiame dokumente prasideda stichiškas rašymas. Taip darau kasdien, kol pradedu rimtai rašyti. Mano limitas – 5 lapai, arba apie 15 tūkst. ženklų, per dieną. Savo darbą suskirstau į dvi dalis: 2,5–3 lapus parašau pirmoje dienos pusėje, tada pietauju, einu pasivaikščioti, paskui dvi valandas skaitau, parašau likusį lapų skaičių. Rašau be išeiginių dienų ir tokių neplanuoju, nes visada atsiranda kas nors nenumatyta.

Bet tada prasideda mėnesiai, kai tenka dirbti atlygintiną darbą. Tiesa yra viena: jeigu darai tai, kas tau patinka, tai jau nebebūna darbas, ir jis tampa gyvenimo stiliumi. Rašymas – mano gyvenimo stilius, bet dažnai gyvenimo realybė ir būtinybė atitolina mane nuo šio gyvenimo stiliaus. Tada jaučiuosi nelaiminga, nes dirbu ne tai, kas tinka man, mano esybei, mano mąstymui ir raiškai. Rašymas papildo ir suteikia prasmę mano gyvenimui. Tačiau esu priversta dirbti ir visai kitokius darbus, kurie neturi jokio ryšio su pasakojimų rašymu.

Kai gali apmokėti sąskaitas ir užsitikrinti savarankiškumą, tai suteikia stabilumo ir ramybės, bet atima rašymo laiką. Dažnai tenka pamąstyti: ar geriau turėti pinigų, kurie suteikia santykinę buities ramybę, bet gyventi be rašymo, ar vis dėlto rašyti ir grimzti į finansinę neviltį… Linkti ar lūžti?

Mano rašytojos gyvenime kasdienybės lygmenyje pusiausvyros nebūna. Pavyzdžiui, pusę metų intensyviai dirbu prie kokio nors pelningo projekto, paskui prireikia poros savaičių protiškai ir fiziškai atsigauti. Tokie periodai prasideda, kai nerašau. Popieriuje. Tiktai mintyse. Ne todėl, kad nenorėčiau. Tada aš įsivaizduoju, kad rašau, rašysiu savo būsimą knygą… Net tada, kai nerašau, visas mano suvokimo ir mąstymo procesas yra rašymas mintyse, o ne popieriuje. Jeigu nebeparašyčiau nė eilutės, ar aš baigčiau rašyti mintyse? Nerašyti reiškia neparašyti nė žodžio, nė eilutės.

Tačiau nerašymas yra sudėtinė rašymo dalis. Tada, kai nerašau, įvertinu save, ką man reiškia rašyti. Pernelyg skausmingai neišgyvenu, jeigu neturiu galimybės rašyti. Šiuo požiūriu dabar kur kas labiau sugebu nerašyti. Rašymas man yra ir nėra būtinas, ir aš nežinau, kuris labiau yra ar nėra būtinas.

Rodos, intuityviai stengiuosi išsilaisvinti iš rašymo rimtumo arba rimto rašymo, nes gebu rasti kitų rašymo galimybių – kitą lygmenį tai laisvei po tos, kurią man siūlo „rimto“ rašymo laisvė. Nežinau, ar tai, ką čia sakau, yra labai rimta ar nerimta…

Bet per likusį laiką vis dėlto galėsiu ką nors parašyti.

 

Mano didysis rašomasis stalas

 

Dažnai ne laiku einu miegoti. Nemiegu dar ilgai po vidurnakčio, nes ūmai užvaldo rašymas. Mano pirmieji tekstai gimė naktį, tuo metu, kai didžiuma žmonių miega. Ir aš turėjau miegoti po visos darbo dienos biure ir paskaitų aukštojoje mokykloje. Tačiau neidavau laiku miegoti, o rašydavau iki kokios antros trečios; po tokio naktinio rašymo, žinoma, atsikeldavau vėliau ir vėluodavau į darbą, tačiau nesiaiškindavau, kad naktį rašiau. (Vargu ar tai būtų padėję.) Aš niekada niekam nenorėjau atskleisti, kad rašau, nes čia nėra kuo girtis. Esu patyrusi tokį akimirksnio susižavėjimą, užplūstančią interesų ir klausimų laviną.

– O, tu esi rašytoja! Nuostabu.

– Aš pasakyčiau – sunku.

– Na, aš nepasakyčiau. Tau juk nereikia pirkti dažų, kiekvieną dieną paskambinti gamą arba nuomoti salę repeticijoms ir taip toliau… Ką tu dabar rašai?

(Nieko. Jeigu tai pasakyčiau garsiai, atsiskleistų negailestingoji meno pusė – esi niekas, nes tuo momentu nieko nekuri. O tai, kad nerašau, žinau tik aš – todėl esu prislėgta šios baisiai nemalonios slapties, nes kam galiu pasakyti, kad nerašau? Projekto funkcionieriui? Tikriausiai ne. Savo skaitytojams, kurie klausia: ką jūs dabar rašote? Depresija! Savo šeimai, kuri tiki, kad tu kantriai dirbi prie būsimo bestselerio, o ne prie savižudybės plano?)

Pasakyti žmonėms, ką ir kaip rašau, – viena pinkliausių temų… Tie, kurie rašo, supras, ką aš turiu omeny. (O gal ir nesupras.) O tie, kurie nerašo, nesupras, net jeigu juos nuvarginčiau ilgais, neraiškiais patirties liudijimais. Neseniai kažkas paklausė, ką aš veikiu kasdieniškame darbe. Atsakiau lakoniškai: tai ilgas pasakojimas, ir mes dabar neturime tiek laiko. Iš tiesų tai labai ilgas pasakojimas – ką man reiškia rašyti. (Ilgesnis, nei galėčiau papasakoti šiame rašinyje.)

Tačiau niekada nesigailėjau dėl nemiegotų naktų, net jeigu paskui tekstą tekdavo pertvarkyti kelis kartus ar net išbraukyti, kol galų gale lape nelikdavo nieko. Nesigailiu to laiko, praleisto su pasitikėjimu ir aistringai plušant prie teksto, kuris galų gale būna niekam tikęs ir kurį tenka perrašyti. Kitas neišvengiamas etapas – nepavykusio juodraščio kelias į kito teksto švarraštį; tai svarbiau už išspausdintą tekstą, išleistą knygą. Pasirodžius knygai, aš jau ne vieną mėnesį gyvenu kitame pasaulyje, dažniausiai kitame tekste. Gal todėl nebemoku džiaugtis kartu su savo skaitytojais, nes jau nutekėjo upė, į kurią nebegaliu įbristi…

Iššūkis: kaip sukurti skaitomą tekstą? Pirmiausia, pavyzdžiui, kur rasti rašomąjį stalą? Rašyti galiu tik prie rašomojo stalo. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį tokio neturėjau. Jį turėjau tada, kai nieko daugiau neturėjau ir rašiau naktimis. Studijų metais nuomojausi vieno kambario butą, kuriame buvo rašomasis stalas su dar dviem baldais – improvizuota lova ir knygų lentyna. (Toje vietoje buvo ištepti ir išplauti mano „Nešvarūs skalbiniai“.)

Vėliau, kai pradėjau šeiminį gyvenimą didesniame bute, mums abiem buvo vienas stalas, kuriuo aš, kaip rašytoja, galėjau pasinaudoti gana retai. Bandžiau rašyti ant miegamojo spintelės, bet buvo labai nepatogu, nes visuomet apsidaužydavau kojas. Kai mūsų gyvenimas baigėsi tenai, kur sudegė nedegūs rankraščiai, žinoma, tvarkant naują buitį rašomasis stalas prioritetų sąraše rikiavosi žemiau už daugelį svarbesnių poreikių, pavyzdžiui, vaiko lovytę ir šaldytuvą, tada rašiau ant veidrodžio stalelio, uždengusi veidrodį, kad nematyčiau nelaimių išvagoto veido rašant apie negailestingą elgesį su moterimis, priešingai nei ta moteris, kuri suras ir išgelbės savo mylimąjį, pagimdys vaiką, o šis išgelbės pasaulį. Tai, kas man nutiko, atsispindi romane „Santa Biblia“.

Kai tapau mama, greitai išmokau rašyti sūnui užmigus. Jam sulaukus trejų metų, jau išvykdavau rašyti į rezidencijas. (O tenai visada būdavo rašomųjų stalų!) Iš pradžių vykdavau tik vienai savaitei, o kai sūnus paūgėjo – jau ir dviem savaitėms, o kai dar paūgėjo, paradoksalu, nebeliko būtinybės važiuoti – aš galėjau laisvai rašyti savo bute. Dabar, po dešimties metų pertraukos, esu rezidencijoje Paryžiuje, net nežinau, kodėl, gal tai buvo mano užgaida. Šįkart vienuoliktą valandą esu Marė rajone, kairėje nuo manęs – lentynos su Eugèneʼo Greeno knygomis, dešinėje – baro prekystalis, prie kurio sėdi žmonės, kremta bagetes ir šnekučiuojasi, barmenė Brigita saugo mano neliečiamybę, ir aš žinau: kai būsiu parašiusi paskutinį puslapį, prisijungsiu prie jos pasimokyti prancūzų kalbos.

Aš mėgstu rašyti kavinėse ir Rygoje bei kitur. Valandėlei užbėgi, atsisėdi, susikaupi, ir plūsta tekstas kaip kavos srovė iš šnypščiančio kavos aparato, burbuliuoja putoja pienas, trinksi kavinės durys, skamba energinga arba raminanti, arba retro muzika, skimbčioja kasos aparatas ir smulkios monetos, šalia šurmuliuoja nežinomi žmonės, kuriems nieko nereikia iš manęs, ir nelieka nieko kito, kaip tik šiam kunkuliuojančiam gyvenimui suartėti su tekstu.

Ranka rašau bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu, kai tik atsiranda būtinybė – užsirašau stabtelėjusi ant šaligatvio, atsisėdusi ant suolelio parke arba visuomeniniame transporte, lėktuve ir metro, pajūryje, miške, terasoje, net teatre užsirašau ant operos programėlės, rašau ant bilietų, čekių, servetėlių…

Dabar turiu nešiojamąjį atlenkiamą kompiuterio stalelį, kurį pasiimu kelionėn, nes įsigudrinau rašyti sėdėdama ant grindų. (Labai praverčia ir mažas patiesalas!)

Neturiu rašomojo stalo, žinoma, galėtų būti dar vienas atsikalbinėjimas rašyti…

 

Švara

 

Jeigu kartais tupėdama prie savo nešiojamojo rašomojo stalo kažką iš lėto sraigės žingsniu parašau, man vis atrodo, kad tai nelabai pavykęs tekstas, daugkart perskaitau jį prieš siųsdama pirmajam žmogui – redaktoriui. Nė vienam kitam nerodau savo tekstų, nė vienam neskaitau. Įsivaizdavimas, kad tai kas nors perskaitys, mane gąsdina, pajuntu stingulį, nesaugumą, nekantrumą, pradedu baimintis, gėdintis ir kartais tikėti, kad bent šį kartą bus pasisekę… O čia pravartu prisiminti Hemingway’ų, kuris puikiai suprato, kad mes visi esame tik disciplinos mokiniai, joje meistrais netampame.

Kol mano tekstą paims redaktorius, aš jį perskaitau maždaug dešimt kartų, lėtai ir kruopščiai skaitau, taisau, trinu, papildau, patikrinu faktus, rašybą, svetimžodžius, švarinu, valau, skaidrinu. Turiu įgimtą savybę – tekstas turi būti „švarus“, kai jį siunčiu pirmajam skaitytojui – redaktoriui. Daugkart girdėjau kolegų platinamą mitą, kad viską turi ištaisyti redaktorius; tačiau aš nesu iš tų, kurie numeta savo žodžių jovalą ant redaktoriaus rašomojo stalo. Aš negaliu, nekyla ranka nusiųsti redaktoriui „nešvarų“ tekstą.

Dalis vietinių redaktorių yra fanatiški normatyvinės kalbos puristai, jie, ko gero, pamiršo, kad literatūrinis tekstas su savitu autoriaus stiliumi nėra informacija visuomeninei medijai. Bet yra ir tokių redaktorių, kurie susikaupę apmąsto konkretaus teksto turiningumą. Šie – retenybė, nes jie giliau suvokia tekstą. Tekstas turi būti kuo išbaigtesnis.

 

Laikas įrodė, kad mano asmeninis, savitas siekis efektingo žodžio retai kada išlaikė laiko išbandymą, ir tenka apgailestauti, jog tam tikruose disputuose esu nugalėjusi redaktorių. Savo pirmuosiuose tekstuose aš visada bandydavau pasiteisinti redaktoriui dėl savojo pasirinkimo ir taip lengvai nesusitaikydavau su teksto pataisomis. Kaip maištaujantis vaikas priešindavausi redaktoriaus pateiktiems siūlymams. Tačiau dabar, kai pati redaguoju, galiu suprasti, kaip autorius priima redaktorių. Redaguodama kitų autorių tekstus bandau pati sau užduoti klausimą: ar sudėliojus kablelius ir ištaisius akivaizdžias kalbos klaidas leisti autoriui skelbti savo tekstą tokį, koks jis yra, bet dar tolokai iki idealaus, kokį aš, kaip redaktorė, galėčiau įsivaizduoti, ar dar pabandyti paspausti autorių, parodyti jam kryptį ir padėti peržengti jo paties susikurtą ribą? Aš priklausau prie antrųjų. Koks turi būti geras redaktorius? Aš neturiu vienareikšmio atsakymo. Redaktoriui būtina išmokti išsilaisvinti iš perdėto autoriaus teksto garbinimo. Esu įsitikinusi, kad geru redaktoriumi negali būti žmogus, kuris pats nebandė rašyti, taigi gyvena kitoje planetoje nei autorius.

Tačiau kaip motina žinau, kad negali nieko kito, kaip tik leisti maištingam vaikui suklysti, leisti maištingam autoriui rašalu išsitepti nosį…

Bėgant metams aš, kaip autorė, išmokau vengti savojo principingumo ir leidžiu redaktoriams nugalėti mane nereikšminguose mūšiuose. Dabar žinau, kad geras redaktorius yra „angelas sargas“, kaip vaizdžiai pareiškė vienas mano buvęs redaktorius.

 

Iš: Rakstniecības laboratorija. Rīga: Dienas Grāmata, 2023

Vertė Arvydas Valionis