Trūkstama gija: ką antikinių laikų moterys iš tiesų manė apie seksą

 

Daisy Dunn – jaunosios kartos anglų rašytoja, vertėja, klasikinės filologijos daktarė, antikinės kultūros populiarintoja spaudoje, radijuje , televizijoje ir kt. Be kitų knygų, parašė romėnų poeto Katulo, taip pat romėnų rašytojų, valstybės veikėjų Plinijaus Vyresniojo ir Jaunesniojo biografijas („Katulo lovatiesė“ (Catullus’ Bedspread, 2016), „Vezuvijaus šešėlyje“ (In the Shadow of Vesuvius, 2019), į anglų kalbą išvertė Katulo poezijos rinktinę, sudarė ir išvertė senovės graikų ir romėnų pasakojimų antologiją.

Šiuo tekstu, publikuotu 2024 m. birželį, pristatė savo naujausią knygą „Trūkstama gija: antikinio pasaulio moterų istorija“ (The Missing Thread: A Women‘s History of the Ancient World, 2024).

 

Pasak Semonido Amorgiečio, VII a. pr. Kr. senovės graikų poeto, esti dešimt pagrindinių moterų tipų. Yra moterų, kurios kaip kiaulės, nes mieliau punta, nei tvarkosi; moterų, savo pastabumu prilygstančių lapėms; moterų-asilių, nes pasileidusios; moterų-šunų, pasižyminčių neklusnumu. Esama siautulingų jūrmoterių, godžių žemės moterų, vagilių moterų-žebenkščių, tingių arkliamoterių, nepatrauklių beždžionmoterių ir – vienintelis teigiamas tipas – darbščių moterų-bičių.

Iš visų šio moterų sąrašo, alsuojančio tuolaikine mizoginija, vadinamosios pasileidėlės moterys-asilės bene slėpiningiausios.

Istoriniuose antikinio pasaulio pasakojimuose dažnai atsiskleidžia uždaras moterų gyvenimo pobūdis. Graikijoje moterys viešumoje paprastai pasirodydavo prisidengusios šydu, o Romoje turėjo „globėjus“ (įprastai tėvą arba vyrą), prižiūrinčius jų veiklą ir nuosavybės tvarkymą. Ar geidulingos moters konceptas buvo grynai vyriška fantazija? O gal senovės pasaulio moterys seksu domėjosi labiau, nei visuotinai įsivaizduojama?

Kaip patyriau, rengdama naujausią savo knygą „Trūkstama gija“, pirmąją antikinio pasaulio istoriją iš moterų perspektyvos, turime kaip reikiant pasikapstyti, norėdami atskleisti, ką moterys iš tiesų manė apie seksą.

Didžioji dalis išlikusių šaltinių parašyti vyrų, o jie buvo linkę vienaip ar kitaip perdėti seksualinius moterų įpročius. Vieni taip aukštino moters dorybes, kad toji išrodė kone šventa ir nežmogiška. Kiti, siekdami moteris apjuodinti, sąmoningai vaizdavo jas kaip seksualiai nepasotinamas. Jei šiuos aprašymus imtume už gryną pinigą, pirštųsi išvada, kad antikinio pasaulio moterys buvo arba visos skaisčios, arba pamišusios dėl sekso. Laimė, turime galimybę pažvelgti į širdis kai kurių antikos laikų moterų, jos atskleidžia daug gilesnį požiūrį į moterų seksualumą.

 

Susižavėjimo išpažinimai

 

Pažvelgę į anksčiau cituoto poeto laikotarpį aptinkame Sapfo, VII a. pr. Kr. kūrusią lyriką Graikijos Lesbo saloje. Stebėdama moterį, sėdinčią ir kalbančią su vyru, Sapfo dokumentavo šios patiriamus stiprius kūniškus pojūčius – širdies virpėjimą, kalbos užsikirtinėjimą, karštį venose, laikiną apakimą, spengimą ausyse, šaltą prakaitą, drebulį, išbalimą – visa tai, kas pažįstama kiekvienam, kada nors patyrusiam geismo antplūdį. Kitame eilėraštyje Sapfo aprašo, kaip dabina moterį gėlėmis, ir su ilgesiu mena, kaip minkštoje lovoje ji „numalšindavo aistrą“. Tai išpažinimai moters, kuri supranta neatremiamą susižavėjimo galią.

Nūdien Sapfo eilėraščiai tokie fragmentiški, kad juos sunku tiksliai perskaityti, bet viename papiruse mokslininkai aptiko nuorodą į „dirbtinį falą“, graikų kalba vadinamą olisboi. Graikijoje jie naudoti vaisingumo ritualuose, taip pat ir malonumui, ir kaip tokie kai kur pavaizduoti vazų piešiniuose. Vėliau Romoje faliniams objektams priskirdavo talismanams būdingų savybių. Moterims nebūtų buvę prasmės vengti simbolių, kurie, kaip tikėta, nešė sėkmę.

Senovės moterys toli gražu nesibaidė erotikos, kai kurios jos apsupty net palaidotos. Iki Romos iškilimo žemyninėje Italijos dalyje dominavo itin gabūs etruskai ir jie ją pripildė romantiškų scenų. Daugybė meno kūrinių ir antkapinių statulų vaizduoja kartu gulinčius vyrą ir moterį. Viena VIII a. pr. Kr. etruskė buvo palaidota su smilkaline, vaizduojančia vyrus ir moteris, liečiančius vieni kitų lytinius organus.

 

Kaip buvo suvokiama prostitucija

 

Tereikia apsilankyti senųjų laikų viešnamyje, pavyzdžiui, Pompėjoje, kad įsitikintum, jog seksas dažnai buvo atviras. Niūrių, į kameras panašių patalpėlių, kuriose sekso paslaugų teikėjos vertėsi savo amatu, sienos išmargintos grafičiais, ir daugumą jų parašė klientai vyrai, mėgę komentuoti minėtų moterų darbą.

Istoriniuose pasakojimuose ir kalbose apstu šių moterų vargų aprašymų. Atėnų politiko Apolodoro kaltinamojoje kalboje „Prieš [heterą] Niairą“ (IV a. pr. Kr.) pateikta itin pribloškiančių įžvalgų apie šių moterų gyvenimo nesaugumą. Bet kartais išgirstame ir su šiuo pasauliu susijusių moterų žodžius, ir jie mus nustebina.

III a. pr. Kr. dabartinės Italijos pietuose gyvenusi poetė Nosidė gyrė meno kūrinį ir tai, kad jį finansavo sekso darbuotoja. Nosidė apdainavo šlovingą Afroditės, sekso ir meilės deivės, statulą, kuri šventykloje buvo pastatyta už Poliarchės surinktus pinigus.

Poliarchė nebuvo vienintelė išimtis. Anksčiau gyvenusi hetera (kurtizanė, arba elitinė prostitutė) Doricha irgi panašiai panaudojo savo uždirbtus pinigus – įgijo viešuomenei skirtą daiktą, o konkrečiai – įspūdingus iešmus jaučiams kepti, kurie buvo eksponuojami Delfuose.

Šios moterys rinkosi ne seksą, o retą jo teikiamą galimybę būti atmenamoms po mirties. Didžioji dauguma jų pažinotų moterų buvo pasmerktos likti nežinomos.

 

Rašytojų vyrų įžvalgos

 

Kad ir turėdami išankstinių įsitikinimų, rašytojai vyrai gali pateikti pačių įdomiausių įžvalgų apie moteris ir seksą. Komedijų kūrėjas Aristofanas 411 m. pr. Kr. pastatė komediją „Lisistratė“: joje Atėnų moterys organizuoja sekso streiką, siekdamos įtikinti savo vyrus sutikti su taikos sąlygomis Peloponeso karui užbaigti. Tai buvo realus karinis konfliktas, tarp Atėnų ir Spartos bei atitinkamų jų sąjungininkų trukęs tris dešimtmečius.

Daugelis komedijos moterų anaiptol nėra patenkintos, kad turi atsisakyti malonumo. Komiško efekto labui jos spraudžiamos į moters-asilės stereotipo rėmus. Tačiau tam tikru metu veiksmas pakrypsta rimtesne linkme ir Aristofanas pateikia įtikinamesnį moterų požiūrį.

Pagrindinė veikėja Lisistratė, kuri ir organizuoja streiką, nusako, kokia iš tikrųjų moterų padėtis karo metu. Jos ne tik negali dalyvauti tautos susirinkimuose, kur aptariamas karas, bet ir nuolatos netenka artimųjų. Ir nors toks užsitęsęs konfliktas yra pragaras ištekėjusioms moterims, dar blogiau netekėjusiosioms, kurios netenka galimybės išeiti už vyro.

Lisistratė pabrėžia ir tai, kad iš karo pargrįžę vyrai, nors ir pražilę, vis tiek galės vesti, o štai daugelis merginų jau bus laikomos per senomis tekėti ir susilaukti vaikų. Šios eilutės taip tiksliai perteikia karo patirties skirtumą vyrų ir moterų atžvilgiu, kad norisi tikėti, jog jos atspindi tai, ką tuo metu moterys iš tikrųjų sakė.

Realių su seksu susijusių moterims būdingų baimių galima rasti ir graikų tragedijose. Sofoklio, kuris labiausiai žinomas dėl tragedijos „Oidipas karalius“, neišlikusioje dramoje „Terėjas“ veikėja moteris nusako, ką reiškia patapti žmona. „Ir tai, kas vieną naktį mus sujungia, – sako mitinė karalienė Proknė, – mes turim girti ir laikyt žavybe.“

Sutartos santuokos aukštuomenėje buvo gana įprastas dalykas. Pirmoji moters seksualinė patirtis, kaip apsako Proknė, galėjo kelti sąmyšį.

 

Antikos laikų sekso patarimai

 

Tokius dalykus moterys kartais patikėdavo papirusui. Graikų filosofė Teano, priklausiusi Pitagoro ratui (yra teigiančių, kad ji buvo jo žmona), jai priskiriamame laiške, skirtame draugei Euridikei, duoda nesenstantį patarimą. Moteris, rašo ji, atsidūrusi vyro guolyje, gėdą turinti nusimesti drauge su drabužiais. Pakilusi ir tuo, ir tuo vėl galėsianti apsisiausti.

Teano laiškas buvo kruopščiai išnagrinėtas ir gali būti neautentiškas. Vis dėlto jame beveik atkartojama tai, ką daugelis moterų bylojo viena kitai naujesniais laikais, ir antikos pasaulyje moterys, regis, taip pat laikėsi šio patarimo.

Kažkokiai graikų poetei Elefantei esą taip magėjo moterims dalinti seksualinio pobūdžio patarimus, kad šia tema net rašiusi knygeles. Nūdien jos kūrinių, deja, nelikę nė ženklo, bet juos mini tiek romėnų poetas Marcialis, tiek romėnų biografas bei archyvaras Svetonijus, teigdami, neva imperatorius Tiberijus (liūdnai pagarsėjęs savo seksualiniais potraukiais) turėjęs tų knygelių kopijų.

Kitos moterys, cituojamos kitų vyrų raštuose, linkusios save išreikšti meilės, o ne atviro sekso kalba, ir tuo jos skiriasi nuo amžininkų vyrų, įskaitant Marcialį ir Katulą.

Lesbijos slapyvardžiu vadinama Katulo meilužė jam sako: „Ką mylimajam moteris tą mirksnį sako, / Turėtų būti užrašyta vėjyje ir tekančiame vandeny.“ Į galvą ateina intymus pokalbis lovoje.

Sulpicija, viena iš nedaugelio romėnų poečių, kurių eilių išliko, aprašo savo kančią, leidžiant savo gimtadienį kaime, toli nuo mylimojo Kerinto, ir palengvėjimą, pagaliau vėl atsidūrus Romoje.

Šios moterys nejautė poreikio seksą su mylimaisiais aprašinėti su visomis smulkmenomis, idant atskleistų, ką iš tiesų apie tai mano. Šaltiniuose vyrai gali dominuoti, bet už nuleistos uždangos moterys, kaip gerai žinojo Afroditė, galėjo būti ne mažiau aistringos.

 

bbc.com

Vertė A. P.