Daugialypiai susitikimai. Czesławas Miłoszas ir Tomas Venclova

 

Jiedu iš tiesų galėjo niekada nesusitikti. Nors gimė toje pačioje žemėje, palyginti netoli vienas nuo kito. Juos iš pažiūros skyrė viskas: priklausymas skirtingoms kartoms, kultūrinė aplinka, istorinė patirtis. Bet viena juos siejo tikrai: jie, kaip Adomas Mickevičius, daug metų praleido nelaisvėje. Czesławas Miłoszas atėjo į pasaulį 1911 metais senelių dvare Šeteniuose kaip rusų carų valdinys. Tomas Venclova gimė 1937 metais Klaipėdoje, kuri tada buvo lietuvių valstybės dalis, bet netrukus, kaip 1940 metais užgrobtų žemių gyventojas, tapo Sovietų Sąjungos piliečiu.

Miłoszas jau vaikystėje patyrė XX amžiaus siaubus: Pirmojo pasaulinio karo, Spalio perversmo, Lenkijos–Sovietų Rusijos karo, ir tos patirtys kartojasi jo kūryboje kaip daugiau ar mažiau paslėpta trauma. Augo prieškariniame Vilniuje, studijų metais linko į kairiąsias pažiūras, bet kartu palaikė artimus santykius su lietuvių ir žydų aplinka. Paskui jo lemtimi tapo nacistinio ir sovietinio totalitarizmo patyrimas ir emigranto dalia. Venclova studijavo tame pačiame universitete, bet savo politines pažiūras ir literatūrinį skonį formavo kitomis sąlygomis. Jo santykis su Sovietų Sąjunga ir disidentinė politinė veikla, ypač Helsinkio žmogaus teisių komitete, lėmė, kad, panašiai kaip Miłoszas, atsidūrė emigracijoje.

Abu poetai tam tikru mastu pakartojo romantinį, ypač Mickevičiaus, pavyzdį: po studijų Vilniuje atsidūrė tremtyje ir dėstė slavų literatūrą užsienio universitetuose. Bet jų susitikimas nelabai romantiškais, žiauriais laikais vyko ne vaizduotės sferoje, o tikrovėje. Miłoszas ir Venclova susitiko ir artimai susidraugavo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir skelbė labai panašias pažiūras. Abu aštriai ir ryžtingai pasisakydavo prieš sovietinį totalitarizmą ir rusišką imperializmą, bet kokias nacionalizmo, ksenofobijos bei antisemitizmo formas. Abiem buvo artimas kritiškas patriotizmas, abu reikalavo savo tautų pasididžiavimo kultūriniais pasiekimais, taip pat – drąsios, atviros ir sąžiningos akistatos su tamsiais, skaudžiais, o neretai ir kompromituojančiais tautų istorijų puslapiais. Abu visa savo kūryba ir vieša veikla įrodė, kad lenkų ir lietuvių santykius galima ir būtina grįsti ne nusistatymais, tarpusavio kaltinimais ir tendencingu, vienpusiu bendros istorijos interpretavimu, bet abipuse pagarba skirtumams, bendradarbiavimu ir draugyste. Abu, kaip matyti iš gausių liudijimų Barbaros Toruńczyk sudarytoje Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos knygoje „Grįžimai Lietuvon“ (2012, liet. 2014), aktyviai veikė pirmiau dėl Lietuvos nepriklausomybės, o paskui dėl lenkų ir lietuvių suartėjimo. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija buvo jiems ne tiek spindulingas, širdį glostantis mitas, kiek skirtingų kultūrų toleravimo ir tautų bei šalia viena kitos toje pačioje žemėje gyvenančių etninių grupių simbiozės pavyzdys. Taip pat siaurai, vien kalbų kriterijumi grindžiamą tautinę tapatybę laikė klaidinga, prasilenkiančia su realijomis, lemiančia grėsmingus padarinius, vedančia į užsivėrimą nusistatymų sklidinoje bendruomenėje, į konfliktus bei abipusę izoliaciją.

[...]

Venclova su Miłoszu susitiko daug kartų: įvairiais laikais, skirtingose vietose, daugialypėse erdvėse. Kaip ir dera poetams, daugelis jų svarbiausių susitikimų vyko tekstų erdvėje. Jau tapo legenda tai, kad Tomas Venclova „Gimtąją Europą“ perskaitė lapas po lapo, kurie jam buvo siunčiami laiškuose iš užsienio į Vilnių, šitaip apeinant sovietinę cenzūrą. Kaip prisimena, skaitė tą knygą ir Czesławo Miłoszo aprašytose vietose.

Miłoszas apie Venclovą išgirdo iš Josifo Brodskio. Laiške Jerzy Giedroycui 1972 metų gruodžio 10 dieną rašė, kad, anot Brodskio, „geriausias jaunasis poetas Sovietų Sąjungoje yra Tomas Venclova – pasistengsiu gauti jo eilėraščių ir gal kelis išversti“. Tą pažadą tesėjo. Gavo tada išleistos eilėraščių knygos „Kalbos ženklas“ fotokopiją ir pagal pažodinį kolegės iš Kalifornijos Berklio universiteto vertimą išvertė į lenkų kalbą vieną to rinkinio eilėraštį „Pašnekesys žiemą“. To eilėraščio komentare prisipažįsta: „Labai susidraugavome su Tomu, kai jis atvažiavo į Berklį, ir esu dėkingas Josifui už tą pažintį. Taip Amerikoje susidarė rusų–lietuvių–lenkų poetų triumviratas, gal pranašystė tų laikų, kai mūsų tautų draugystė nebus parodija, kaip šiandien.“

Tomas Venclova neliko Miłoszui skolingas – išvertė į lietuvių kalbą jo eilėraščius „Campo di Fiori“, „Mittelbergheim“, „Filologija“ (kūrinį, skirtą lietuvių religinio rašytojo ir lingvisto Konstantino Sirvydo atminimui) bei ciklą „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“. Taip pat 90-mečio proga dedikavo jam eilėraštį „Encomium insulae“. Daugelyje esė nuodugniai analizavo Miłoszo poeziją. Sunkumus, su kuriais susidūrė versdamas Nobelio premijos laureato kūrinius, plačiai pakomentavo esė „Vertėjo savikritika“, kuri iš esmės yra puiki eilėraščio „Skriausti įpratęs“ interpretacija. Bet preciziškose buvusio Tartu mokyklos doktoranto išvadose taip pat glūdi esminės įžvalgos apie lenkų ir lietuvių poezijos sąsajas. Kaip rašo Venclova, nepaisant kalbos ir kultūros skirtumų, istoriniai abiejų kraštų ryšiai neturi sau lygių visoje Europoje. „Kelis šimtmečius abi kultūros žaidė komplikuotą žaidimą, kuris tam tikru mastu tęsiamas ir šiandien.“ Tas žaidimas buvo pavojingas lietuvių kalbai, nes tarp lietuvių elito lenkų kalba net iki XIX amžiaus stūmė lietuvių kalbą, o tai „ilgainiui, – kaip primena Venclova, – baigėsi abiejų šalių kelių išsiskyrimu, nesusipratimais ir net kovomis. Jau atgimimo ir baroko epochoje Mikalojus Daukša vertė Jakubo Wujeko, o Saliamonas Slavočinskis Jano Kochanowskio kūrinius.“ Tačiau drauge vyko priešingas procesas, t. y. lenkiškai rašantys autoriai naudojosi lietuvių tautosaka ir mitologija ir kūrė „egzotišką, sakralizuotą Lietuvos paveikslą“, taip pat formavo savotišką „etninį tipą“, kurį Venclova apibrėžia „lenkakalbio lietuvio“ pavadinimu, bei lenkų kalbos variantą, jo pavadintą „lietuviška lenkų kalba“. Anot Venclovos, tą „etninį tipą“ bei tą kalbos atmainą XIX amžiuje reprezentavo Mickevičius, o XX amžiuje – Miłoszas. Tuo būdu Venclova ne tik drąsiai ir originaliai reinterpretavo lenkišką žvilgsnį į kultūrinį ir kalbinį Lenkijos ir Lietuvos santykį, bet ir atrado Miłoszui vietą „lietuviškos lenkų kalbos“ srovėje.

Miłoszas tikriausiai nebūtų visiškai sutikęs su šiuo požiūriu. Verta atkreipti dėmesį, kad atmintiname trijų Nobelio premijos laureatų susitikime Vilniuje 2000 metų spalio 7 dieną, kur dalyvavo ir Wisława Szymborska, Günteris Grassas bei Tomas Venclova, Miłoszas prieštaravo tam, kad būtų laikomas lietuvių poetu, ir pabrėžė, kad nors gimė Lietuvos širdyje ir Kėdainių apskritis buvusi gaivus jo poetinės vaizduotės šaltinis, jo protėviai nuo XVI amžiaus kalbėję lenkiškai, o jis pats išaugęs lenkų kultūros aplinkoje. Šiaip ar taip, per „lenkakalbio lietuvio“ koncepciją Venclova atskleidė gilią giminystę su Miłoszu ne tik dėl bendrų pažiūrų, bet ir, kaip pats vadina, per lietuvių kalbos „pirmykštį gaivalą“.

Miłoszas, kitaip nei Venclova, nekomentavo šio poetinės kūrybos, tikriausiai dėl to, kad silpnai mokėjo lietuvių kalbą. Tačiau visiems laikams įamžino jo asmenį bei juos siejusią draugystę dviejuose savo iškalba svariuose eilėraščiuose. Pirmiausia knygos „Himnas apie Perlą“ (1982) ciklo „Atskiras sąsiuvinis“ eilėraštyje „Metėlės žvaigždė“:

 

Kai Tomas atvežė žinią, kad namų, kuriuose gimiau, nebėra,

Nei alėjos, nei parko, besileidžiančio upės link, nieko,

Man prisisapnavo sugrįžimo sapnas. Džiaugsmingas. Spalvotas.

Mokėjau skraidyti.

Ir medžiai buvo dar didesni negu vaikystėje, nes augo net tada, kai jų nebeliko.

Gimtųjų vietų ir tėvynės netektis,

Klajonės tarp svetimų tautų visą gyvenimą,

Tame netgi yra romantikos, kitaip sakant, galima pakęsti.*

 

Gal tai ne atsitiktinumas, kad Venclovos vardas pasirodo eilėraštyje, kuriame materialiam sunaikinimui, vykdytam totalitarinės valstybės, priešpriešinamas gimtinės atminimas. Nors dvaras Šeteniuose ir jį juosiantis parkas sulyginti su žeme šeštajame dešimtmetyje, jie lieka nepaliesti Miłoszo atmintyje ir vaizduotėje ir, nepaisant istorijos įvykdyto blogio, visiems laikams įamžinti poetiniame žodyje. Skrydžiu sapne, kuris drauge yra vaizduotės polėkis, poetas paneigia naikinantį laiko bėgsmą ir istorijos griaunamąją galią. Nepaisydamas nieko, grįžta į gimtuosius kraštus, kurie jam neprieinami dvigubai: jie ne tik jau nebeegzistuoja ankstesniu pavidalu, bet ir kaip tremtinys, atskirtas nuo jų plataus vandenyno, negali jų aplankyti dėl politinių priežasčių. Galėjo sugrįžti, panašiai kaip Venclova, – ir tai įgauna simbolinę prasmę, – tik tada, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.

Kaip matyti, emigracijoje išryškėjo svarbiausia poetų – vietos ir likimo – bendrystė. Gimimo vietos, t. y. netektos tėvynės Lietuvos, o drauge ir tremties vietos. Taip pat likimo, nes tremčiai abu poetus pasmerkė pabėgimas iš komunistinės totalitarinės valstybės. Kartu Miłoszas, beje, ne pirmą kartą, reikšmingai modifikuoja nostalgišką romantinės poezijos modelį. Ištrėmimas iš tėvynės neprivalo tapti, kaip jis rašo, prakeiksmu. Gimtųjų kraštų ilgesys nebūtinai lemia poetinės kalbos praradimą arba pasmerkia pasyviam ir bevaliam nuvalkiotų romantinių klišių kartojimui. Nes kiekvieno poeto lemtis, nepriklausomai nuo jo aplinkos, yra vienatvė. Tai yra gyvenimas, kaip rašo su ironijos atspalviu, netgi romantiškas, t. y. pakeliamas.

Po šiuo teiginiu Venclova neabejotinai pasirašytų, nes ir jam tremtis buvo ir išsilaisvinimas iš sovietinio apynasrio, ir vidinės drąsos bei tikėjimo poezijos tvarumu išbandymas. „Dialoge apie Vilnių“, kuris buvo paskelbtas 1978-aisiais, praėjus pusantrų metų po Venclovos išvykimo iš Lietuvos, galima rasti ir žodžius, kurie skamba beveik kaip cituoto Miłoszo eilėraščio komentaras. Venclova, šiek tiek prieštaraudamas paplitusiems įsitikinimams, pabrėžia emigracijos privalumus. Ji tam tikru mastu panaši, kaip sako, į „pomirtinį gyvenimą“, nes suteikia galimybę susitikti su žmonėmis, kurių pažinimas atrodė nepasiekiama svajonė. Kartu išsiskyrimas su senais bičiuliais ir pažįstamais atrodo toks galutinis, kad „kontaktai su jais turi truputį spiritistinį pobūdį“. Lietuvių poetas kiek provokuodamas deklaruoja, kad nejaučia nostalgijos. Tačiau patirdavo ją, kaip prisipažįsta, kai gyvendamas Lietuvoje svajojo lankyti Prancūzijos ar Italijos senovės paminklus, o tai jam suteikė tik emigracija. Jis jaučiasi prisirišęs prie Vilniaus, ypač jo architektūros, atmintinai pažįsta kiekvieną jo skersgatvį ir lanko jį sapnuose, bet kartu nenorėtų ten grįžti, nes gerokai sovietizuota to miesto atmosfera buvusi jam nepakenčiama.

Miłoszas dar kartą prisimena savo lietuvį bičiulį eilėraštyje „Jeilyje“, kuris prasideda iškalbingai:

 

           Sėdėjome gerdami degtinę, Brodskis, Venclova

           Su savo gražiąja švede, aš, Richardas,

           Šalia Art Gallery, baigiantis amžiui,

           Kuris tarsi pabudo iš slogaus sapno

           Ir nustebęs paklausė: Kas čia buvo?

           Kaip galėjome? Gal žvaigždžių išsidėstymas,

           Dėmės saulėje?

 

Šiame dialoge dalyvauja artimi bičiuliai, bet jų balsai eilėraštyje lieka anoniminiai. Sunku išsiaiškinti, kas šią akimirką prabyla, negalime atmesti, kad balsai skamba tik mintyse paties autoriaus, kuris užduoda sau ir mums esminius klausimus, bet tik iš dalies į juos atsako. Taigi apie ką šis pokalbis? Be abejo, tai dvejonių ir išlygų kupinas bandymas susumuoti ir įvertinti tai, kas atsitiko XX amžiuje, „Didžiojoje pertraukoje“, tai yra po karo laikotarpio, okupacijos ir totalitarinių sistemų valdymo ir dominavimo. Būdinga tai, kad pokalbis – tikras ar prasimanytas – tylomis apeina istorinių patirčių siaubą, mirties stovyklas ir gulagą, orumo praradimą ir milijonų žmonių gyvybių sunaikinimą. Kodėl? Kaip sako poetas:

 

           [...] Nes Istorija

           Nustojo būti suvokiama. Mūsų padermė

           Nepaklūsta jokiam protingam įstatymui,

           Jos prigimties ribos nežinomos,

           Ji nėra aš, tu, žmogus.

 

Susikompromitavo ir lyg dūmai išsisklaidė Hegelio ir Marxo kurtos istorijos koncepcijos, paskelbta „istorijos pabaiga“. Tad kas belieka? Masinė, medijų vairuojama hedonizmo versija – rūpinimasis vien kūno kiautu, fizine kondicija, sveikata, išvaizda ir malonumais. XX amžiaus kūno religijos taisykles drauge nustato dabartinė mada, verslas ir komercija.

Tai, be kita ko, yra „tobulo sekso instrukcijos, patarimai, / kaip sumažinti cholesterolį, / greito suliesėjimo metodai“. Taip pat lieka meno kultas. Art Gallery šešėlis verčia galvoti apie religijos pavadavimo fenomeną: religiją atstoja meno religija, bažnyčias – dailės galerijos, šventuosius – senovės meno meistrų garbinimas. Bet ar tikrai meninė forma, kaip mokė Baudelaireʼas, yra nemirtinga? Ar jos trukmė tęsiasi už istorinės dimensijos ribų, ar siekia metafizinę sferą, „Kitapus ugnies“? Tikriau yra tai, kad ateities kartos darys sunkiai nuspėjamus pasirinkimus tarp meno kūrinių, įskaitant poezijos kūrinius. Pamiršdamos pačius kūrėjus, kad buvo jų „vidinis purvas / ir beprotybė, ir gėda, daug gėdos / stengsis surasti save tik geresnius“. Tuose žodžiuose aiškiausiai skamba karti ironija. Tačiau, nepaisant ironijos, Miłoszui ir jo pašnekovams – Brodskiui, Venclovai ir Richardui Lourie – tik poezija atrodo siūlanti labai trapią atramą pasaulyje, pažymėtame jau įvykusios ir ateityje visiškai įmanomos kultūrinės katastrofos. Čia glūdi tam tikras paradoksas: religinių jausmų nykimas veda į tai, kad meno kūrinius garbina net diktatoriai, kurie patys juos naikina. Bet drauge diktatorių aukoms tik meno religija nepraranda reikšmės – lyg kita religija jau nebūtų galima. Ar tai nėra beviltiško tikėjimo netikėjimo epochoje aktas?

Savotiškas Tomo Venclovos atsakymas ir pagarbos Czesławui Miłoszui duoklė buvo minėtas jo eilėraštis „Encomium insulae“. Kaip Audenas, kuris „Laiške lordui Byronui“ pasinaudojo „Don Žuano“ posmu, bei Josifas Brodskis, kuris tokiu pat veiksmu pagerbė Audeną, t. y. rašydamas eilėraštį „T. S. Elioto atminimui“ panaudojo Audeno posmą iš jo eilėraščio „W. B. Yeatso atminimui“, Venclova Miłoszui dedikuotame eilėraštyje rėmėsi kai kuriais Nobelio premijos laureato kūriniais. Ypač, kaip atrodo, poema „Su trimitais ir citra“. Jau vien tas sugretinimas ir literatūrinės formos pasirinkimas mums rodo, kad lietuvių ir lenkų poetų susitikimas ir dialogas vyksta išraiškingos literatūrinės tradicijos – anglosaksų klasicizmo ir lenkiško ir lietuviško jo tęsinio – erdvėje. Taigi svarbiausi aspektai yra europinės kultūros pavyzdžių gyvavimas, laisvas keliavimas Europos civilizacijos sukurtų simbolių sferoje ir nuoroda į bendrą kultūrinį kodą. Keliavimui istorinėje laiko, kultūrinėje ir sakralinėje erdvėje nėra jokių ribojimų. Miłoszo poemoje poetas patiria savotišką nušvitimą: „Visi senieji karai kūne, visos meilės, keltų kriauklės, normanų valtys griūtyje.“** Venclovos eilėraštyje: „Dar plaukia laivai link Apuolės ir Holmgardo.“ Per beveik apčiuopiamas, ryškias scenas, per kūniškus apreiškimus ir metonimijų paradą atsiranda Visuma, kurią sunku įsivaizduoti ir apibūdinti žodžiais.

Jau po Czesławo Miłoszo mirties 2004 metais Europoje iškilo pavojus, kurį „Pavergto proto“ autorius nujautė ir kurio baiminosi: nacionalizmo ir imperialistinių Rusijos užmojų grįžtamosios bangos. Tomo Venclovos eilėraščio, parašyto tuo laikotarpiu ir priminto kalboje, pasakytoje pagerbiant Natalijos Gorbanevskajos atminimą 2015 metų lapkričio 28–29 dienomis Vroclave, žodžiai skamba kaip grėsmingas memento ir netikėtas Czesławo Miłoszo eilėraščio „Jeilyje“ esmės apibendrinimas:

 

           Atokvėpis užtruko neilgai,
Tačiau po tiekos negandų mums rodės,
Kad jis jau niekad nesibaigs. Draugai
Dalijos rimais ir puotavo soduos,

 

           [...]
Bet išjuokti bepročiai pranašai
Kelintą kartą pasirodė teisūs.

           Nuo plieno kirčių virpa kambarys,
Juoduoja dangūs ir nerimsta marios.
Užpūsk žvakes ir uždaryk duris.
Anapus jų – Kaligula ir maras.

 

„Zeszyty Literackie“, 2017, Nr. 3 (139)

Vertė Kazys Uscila