Pelenų dienos
Sausio 7, trečiadienis. 11.15. Tokia šviespilkė diena. Palša, šėma. Pelenų spalvos. Pusprieblandinė. Labai daug sniego. Dabar toks apšvietimas, kad apsnigto Lorenos stogo šlaito beveik neįmanoma atskirti nuo dangaus. Labai tinka skaityti Sebaldo „Austerlicą“: ten irgi dauguma objektų nyri (tiesa, kiek tamsesnėje) prieblandoje. O ir pasakojimo tonas – prieblandinis. Patinka man tokiu tonu parašyti tekstai. Juos skaitydamas atsiduri tarsi tarp esaties ir nesaties. Ir kiek liūdi, ir drauge – esi tyliai, „pilkšvai“ džiaugsmingas…
Sausio 9, penktadienis. 10.30. Lauke pusto. Stogai, tvoros, medžiai, sniego pusnys keičia savo formas. O Sebaldo herojus sako: „Mane nuo pat pradžių labiausiai domino daiktų forma ir slėpininga prigimtis.“ Atsimenu, kai buvau vaikas ir gyvenau kaime, po pūgos išėjęs į kiemą negalėdavau atsistebėti naujais pavidalais, kurių prieš tai nebuvo. Kažkodėl labiausiai pasikeisdavo šulinio rentinys: kuri nors to rentinio dalis būdavo visai plika, graudžiai pilkuodavo jos apnuogintas cementas, o šalia, prilipę prie kito šulinio šono, – pasakiškos sniego architektūros „prajovai“… Didžiosiose pusnyse su broliu išsirausdavome olas ir jose lindėdavome. Bet paskui ateidavo atodrėkis… Pasak motinos, vieną sykį per stiprų atodrėkį išėjęs į lauką ir radęs tik „savo“ pusnies likučius, grįžęs trobon paskelbiau: „Mano pusnis numirė!“ O dabar kažkodėl atėjo į galvą Radauskas: „Žiema atrišo savo maišą / Ir beria sniegą iš dangaus, / Ir pūga viską taip sumaišo, / Kad negali atskirt žmogaus // Nuo arklio. Ir nereik atskirti, / Geriau iš viso nematyt, / Kaip bėga juokdamies į mirtį / Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.“ Cha, cha… Bėga juokdamies į mirtį…
Sausio 28, trečiadienis. 13.10. Jau daug dienų pro langą matau sniegynus. Ne sniegą, bet sniegynus. Ant balkono parapeto – nežmoniškai išpampusi pusnis. Pačiame balkone – pusnelė. Ant kaimyno tujų, eglių ir pušų – storos sniego skepetos. Šviesa kambaryje – pilkšva, šilkinė. O aš esu apimtas ekstazės. Nes vėl labai apčiuopiamai pajutau (nebe pirmą kartą gyvenime), kad esu tik Kosmoso žaislas ir kad Jisai daro su manim, ką panorėjęs. Kaip gera būti Jo stumdomam, nenutuokiant, kur būsiu stumtelėtas kitu judesiu! Kaip gera Jam pasiduoti! O čia dar skaitau eilutes iš Kafkos „Pilies“ (visai nesvarbu, kad jos – apie pilies kanceliarijas): „Tai va, šitie sprendimai, kaip minėjau, dažniausiai būna tiesiog nepriekaištingi, ir bėda dėl jų tik ta, kad mes, kaip paprastai kad esti, per vėlai apie juos sužinom ir todėl dar vis karštai ginčijamės dėl seniai jau nuspręsto reikalo.“ Kam iš mano dabartinių pašnekovų būtų galima pasakyti, kad mūsų reikalai „seniai jau nuspręsti“? Gal kokiems dviems…
Sausio 29, ketvirtadienis. 14.30. Tieji sniegynai. Toji balkšva šviesa. Svyruoju tarp dviejų polių. Kartais esu apimtas jausmo. Tą jausmą pavadinčiau džiaugsminga melancholija. Kartais tampu tarsi bejausmis, visiškai ištirpstu Kosmose. Tuomet esu tarsi nebūdamas. „Esu nebūdamas“. Kaip alogiška! Bet, laimei, būtent taip ir yra…
Vasario 18, trečiadienis. Pelenų diena. „Bernardinai.lt“ skaitau: „Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija.“ Ar dažnai barstausi galvą pelenais aš? Ne taip jau retai, kaip kad gali atrodyti iš šalies. Tik mano pelenų atspalvių skalė – labai plati. Nuo šviesiai šviesiai pilkų iki – tamsių, tamsių, tamsių…
Vasario 25, trečiadienis. 9.00. Prieš penkias, vos praplėšus akis, galvoje ėmė skambėti dvi Marcelijaus M. eilutės: „Ir dulkės vieškelių dar šiltos – / tarsi sodybų pelenai.“ Paskui, einant per įvairias rytinių ritualų pakopas, iš jų liko tik nesiliaujantis pats save byloti žodis „pelenai“. Tuomet atėjo į mintį, kad pelenų esmę vis dėlto geriau nusako angliškas „ashes“: jame tarsi daugiau pasyvumo, anemijos, birumo. Tuomet jau ėmiau kartoti (ėmė kartotis): „Ashes, ashes, ashes.“ Atlikinėdamas atsipalaidavimo pratimą, atpalaiduodamas tiek visą kūną, tiek atskiras jo dalis, lig šiandienos mintyse sakydavau kitą žodį, pasitelkdavau kitą vaizdinį. Jisai visai neblogai padėdavo. Bet šiandien jįjį pakeičiau į „ashes“. Atsipalaiduoti sekėsi dar geriau: „ashes“ – absoliučiai bejėgės rankos, „ashes“ – pasyvutėlės kojos, „ashes“ – visas kūnas anemiškas, „supasavęs“… Vėliau prisiminiau, kad yra T. S. Elioto poemėlė „Ash-Wednesday“, bet nesugebėjau iš jos atgaminti nė vienos frazės. Tačiau tučtuojau į pagalbą atėjo Charlesas Wrightas, ir ėmiau džiugiai deklamuotis jo trumpą eilėraštuką: „The berries shine like little stigmata in the dogwood trees, / A thousand reminders of the tree’s mythology / As the rain keeps polishing them, as though it could rub it clean. / Such red, and Easter so far away.“ O kadangi Velykos šiemet balandžio 5, o Pelenų diena („Ash-Wednesday“) – jau buvo prieš savaitę, jam tariau: „Ne taip jau ir toli, Charlesai…“
Kovo 2, pirmadienis. Knygų mugės proga išėjo toks žurnalėlis „Penkiolika“, man jį atgabeno Gediminas K. (ten – mudviejų pokalbis). Jame Audrius O. kalbasi su nobelistu Jonu Fosse. Šis vienoje vietoje sako: „Aš niekada nesiekiu rašyti mįslėmis. Gyvenimas yra paprastas – ir kartu visiškai nesuvokiamas. Todėl, kadangi mano rašymas tam tikra prasme yra realistiškas, jis neišvengiamai tampa mįslingas.“ Gyvenimo mįslingumas… Pratęsdamas sakyčiau, kad jis (gyvenimas) mįslingas mažiausiai dviem aspektais: ir tuo (kosminiu) „kaip čia yra, kad viskas yra“, ir tuo (asmeniniu) „kodėl aš toks, o ne kitoks, kodėl man taip, o ne kitaip“.
Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?
Edvard Munch. Autoportretas. 1895. Litografija
Kovo 5, ketvirtadienis. Ant lentynėlės, esančios (nesvarbu, kad atokiai) priešais mano stalą, pasistačiau (atviruko dydžio) bičiulio nuotrauką. Joje tas bičiulis nufotografuotas chaki spalvos drabužiu tamsiame fone. Kadangi jis žilas (nors plaukų – nedaug), akys gerokai įkritusios, o skruostai išsišovę, tai smarkiai išryškėjusi kaukolės forma. Kai rytais atlikinėju savo mankštelę, dega tik stalinė lempa, o kambaryje – prieblanda. Vis vaikštau tarp stalo ir tos lentynėlės. Artėdamas iš pradžių nuotraukoje matau tik gelzganai balkšvą dėmę, bet kai jau atsiduriu visai arti, pasitvirtina kaukolės hipotezė. Prieblanda, gelsva lempos šviesa, gelzganas kaukolės pavidalas nuotraukoje. Šis vaizdas priverčia virptelti vieną iš tūkstančių manyje glūdinčių įvairių rūšių ir žanrų meno kūrinių (tiek dailės, tiek – ne). Kurį? Pradėjau jo ieškoti. Savaime suprantama, kad galvoje pirmiausia perkračiau visus, kuriuos prisiminiau, paveikslus su kaukolėmis. Daugiausia – su šv. Jeronimu. Ir, aišku, iš to „memento mori“, pavadinkim, žanro. Nepataikiau. Tuomet ėmiausi eilėraščių: Juškaičio („Kur mano kaukolė gulės, / tenai bus žemės vidurys“), Gedos („Grąžink man mano kaukolę, dangau“)… Ne, ne, ne… Šįryt, artėdamas prie nuotraukos, pamačiau, kaip mano sąmonės „pranešimų juostoje“ slenka Valdo Gedgaudo eilėraščio „Autoportretas su kaukole“ eilutės: „Fantominėms karališkųjų oro pajėgų fanfaroms / vis dar sutrūkčiojant dar vis surusenant / tamsoje kažin kas sunkiai gelsvavo.“ Ak, štai jisai!
Kovo 6, penktadienis. Skaitau Kawabatos „Tūkstančius gervių“. Ne vienoje vietoje – gražiai nusakyti subtiliausi spalvų niuansai: „Pro baltą glazūrą šiek tiek prasišviečia vos pastebima purpurinė spalva.“ Drauge… Rytais, atlikdamas atsipalaidavimo pratimą, tebesinaudoju tuo anglišku žodžiu „ashes“. Labai geras pagalbininkas. Tad šiandien ėmiau prisiminti įvairius mano matytus pelenų variantus. Gal gražiausias – kai tiek vaikystėje, tiek dabar (vasaromis būdamas kaime) kūrenu krosnį. Didžiumai malkų sudegus, lieka kokia viena pliauskelė, kuri, gulėdama ant anglių, vis dar liepsnoja. Kuri vis dar laikosi stangri, vientisa. Bet neilgtrukus jos liepsna „užsipučia“, pagalys tampa stambia pailga ryškiai raudona pliauskos formos žarija. O dar po poros akimirkų – tarsi vos pastebimai sutrūkčioja, susmunka, pasimato jos (žarijos) „nareliai“, panašūs į stuburo slankstelius. Ir tuomet ją po truputį ima dengti šviesiai, šviesiai pilkų pelenų sluoksnelis… Norėčiau taip numirti…
Kovo 7, šeštadienis. 10.00. Akinanti saulė. Todėl dvi iš trijų mano langą dengiančių užuolaidų nuleistos iki galo, o viena – iki pusės. Vaikščiojau po kambarį pirmyn atgal: nuo stovinčios ant stalo tumbos iki priešinės sienos… Ant jos kabo Vinco K. tapybos darbas: tamsiame peleniniame fone trys labai sugeometrinti, labai deformuoti, drauge ir kankiniški, ir – begal rūstūs veidai. Panaudota atvirkštinė perspektyva, neleidžianti žiūrovui patekti į paveikslo erdvę. Ant kairiojo veido krito iš kažkur atsiradęs šviesos lopinys. Pamačiau tą veidą taip, kaip niekados (per kelis dešimtmečius) nebuvau matęs. Stovėjau ir ieškojau žodžių jam nusakyti. Niekaip neradau. Tuomet žvilgsnis slystelėjo žemyn, ir išvydau mažulytę nuogą berankę ir bekoję plastikinės lėlės mėlynomis akimis figūrėlę, pritvirtintą prie Vinco tapybos apačioje stovinčio Mindaugo S. kūrinio (tondo formos) viršaus. Dingtelėjo: tai juk mano siela Paskutiniame teisme! Ėmiau deklamuotis savo eilėraštį: „Aš ten stovėjau, ten tylėjau, netgi ten šypsojausi šiek tiek.“
Kovo 9, pirmadienis. 8.15. Šiandien mano kompiuterio „tituliniame“ atsirado dvi nuostabios violetinės šilagėlės. Panašias gėles kadaise matydavau ankstyvą pavasarį žvejodamas Žeimenoje. Tarp suglebusių rudų pernykščių lapų jos atrodydavo kaip kuklūs stebuklingi žibintukai. O šiedvi (kompiuteryje) – prašmatnios. Labai pūkuoti gana tvirti stiebai viršuje užsibaigia iš keliolikos plonesnių (irgi pūkuotų) stiebelių susidarančiomis „taurėmis“. O iš pastarųjų kyla po šešis žiedlapius turintys traputėliai žiedai. Tokie gležni ir pažeidžiami! Matyt, dėl to ir jųjų išorinę pusę dengia vos įžiūrimi šviespilkiai „peleniniai“ pūkeliai. Netikėtai prisiminiau, kad Didžiąją savaitę per pamaldas liturginiai kunigo rūbai – violetinės spalvos.
