C’est la vie

Paroda galerijoje „Vartai“ (iš asmeninių užsirašymų)

1998 m.

Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.

Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).

Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.

Penktą valandą prie „Vartų“ laukiam: aš, Gaga, elektrikas (kurį buvo sunku prikalbinti) ir Nijolė N., atėjusi patalkininkauti. Nidos nėra. Rakto nėra, niekas nieko nežino. Gaga ryt išvažiuoja į Panevėžį. Grįžta ketvirtadienį. (Ketvirtadienis – spaudos konferencijos diena.) Nuotaika bjauri. Skirstomės namo. Viskas išderinta. Bloga pradžia. Bloga nuojauta.

Antradienis. Dar neaišku, ar katalogas bus atspausdintas laiku. Dizainerė išsiblaškiusi ir keistai abejinga. Nuolat ramina mane, kad viskas bus gerai. Einu pas kirpėją „užmušti“ laiko, nes vis tiek nieko negaliu padaryti iki ketvirtadienio. Lempų nėra. Paprašiau Baltrūno jas surasti. Žentas nė nesisiūlo padėti. Dingęs. Reikia parvežti akmenį iš skulptoriaus – neatvyksta. Derinu „skulptūrą“ su skulptorium. Kažkas ne taip… Vakare einu į Steponavičiaus parodos atidarymą – susitinku Saulę Kisarauskienę. Pakviečiu į parodą, apgailiu dėl Kisarausko straipsnio, kuris neatspausdintas… Abi staiga suglumstam, nes, pasirodo, Jolanta, kurios prieš mėnesį buvau prašiusi sužinoti, ar Kisarauskienė turinti tą straipsnį, atsakė sužinojusi, kad ne. O iš tiesų niekur neskambino ir nieko neklausė. Eilinis nemotyvuotas melas… Saulė man paaiškina, kad vakar ji kaip tik vartė tą straipsnį, o šiandien jau atidavusi į archyvą.

Trečiadienis. Kaimynas Antanaitis praneša, kad į namus ateina telekomo darbuotojai atblokuoti telefonų. Mano telefono numeris, kuris kaip tik spausdinamas kataloge 500 egz. tiražu, nuo šiandien keičiasi. Jei tas telefonas būtų atblokuotas viena diena anksčiau, dar būtų įmanoma pakeisti maketą (to atblokavimo buvo laukta metus). Be kita ko, procedūra trunka dvi valandas, tuo metu negaliu pasitraukti iš namų (o reikia skambinti, kviesti svečius, organizuoti spaudą, stiklus, popierius, tikrinti katalogo situaciją ir t. t.). Telefonas sutvarkomas, bet po pusvalandžio sugenda ir vėl laukiu meistro iki ketvirtos valandos. Daugiau negaliu, nes turiu eiti į pamokas. Man taip pat niekas negali prisiskambinti visą dieną. Katalogo ketvirtadienį dar nebus… Iš kaimynų telefono pasitikrinu dėl stiklų atvežimo rytoj ryte (nors sutarta prieš savaitę) – viskas tvarkoje. Skubiai komponuoju lankstinuką ir plakatą.

Ketvirtadienis. Pagaliau pradėsiu rengti ekspoziciją (ji turi būti užbaigta iki spaudos konferencijos penktą valandą). Paprašau Tomo surasti Vinco Kisarausko straipsnį bibliotekoje ir jis atneša man jį po valandos (maloni išimtis beprotnamyje). Sutartu laiku, vienuoliktą, laukiu stiklų. Nėra. Dvylika valandų. Nėra. Skambinu Gagai. Ji sako, kad bėgioja į gatvę pasidairyti kas penkiolika minučių, bet mašinos nėra. Skambinu į kontorą. Nustebęs vyrukas tvirtina pirmąkart girdįs apie užsakymą. Ieškau direktoriaus. Jis pietauja. Laukiu. Surandu. Pažada atvežti stiklus antrą (penktą jau konferencija). Tačiau pas Gagą atėjo elektrikas ir ji gali pradėti rengti ekspoziciją tik nuo pusės penkių. Valdausi. Per tą laiką sulakstau į ŠMC ir paprašau katalogo maketuotojos Linos, kad surinktų Kisarausko straipsnį (užsispyrimas padaryti „iki galo“). Stiklai atvažiuoja. Bet ne tie – tokių esama net ir pas mūsų stalių, jų iš niekur nebūtų reikėję vežti… Dabar jau bus taip. Atvyksta skulptorius. Nutariau, kad skulptūros nebus, bus tik „akmuo“. Skulptorius valo stiklus, nes jau nebėra laiko. Pusę penkių atsiranda Gaga ir elektrikas. Pradedam dėlioti meną. Be dvidešimt penkios atvyksta „Panorama“ ir kalbu į eterį, tuo metu ateina Petrauskai ir Juknaitė su gėlėmis (supainiojo dienas) manęs pasveikinti su atidarymu. Darbai visi ant žemės, kambaryje pilna kopėčių, šniūrų ir šiukšlių. Reikia lipduko. Jo nėra. Kažkas bėga nupirkti, bet nuperka ne tokį. „Panorama“ nervinasi, kad neturi ką filmuoti. Penktą prasideda spaudos konferencija, joje aš pritemusia sąmone paistau būriui abejingų gražuolių. Kol kalba kiti, bėgioju į salę – tikrinu, kaip vyksta ekspozicijos darbai.

Pagaliau atsirado reikiamas lipdukas, Gaga su skulptoriumi klijuoja eskizus ant sienos. Šeštą gretimoje salėje prasideda kolegų parodų atidarymai. Sakomos kalbos, geriamas vynas. Svečiai šmižinėja pro mūsų rengiamą parodą, svaidydami replikas. Aš „išsijungusi“, atsidavusi situacijai. Aštuntą kolegų svečiai po truputį skirstosi, nugvelbiu vyno butelį iš „Matulaitės fondo“ ir visi išgeriam – aš, Gaga, skulptorius. Šiukšlių krūvos viduryje iš nežinia kur atsiradęs Andrijauskas skaito Tumėnienei paskaitą apie Rytų meną. Parsiradusi namo, randu katalogo egzempliorių – pagaliau! O varge – atspausdinta pilkai, blankiai, vangiai ir su klaidomis… Bet yra ir Kisarausko straipsnis (kurį įdėsiu kaip įkliją?). Nebeturiu jėgų reaguoti.

Penktadienis. Ryte susitinku su maketuotoja ir atiduodu likusį užmokestį. Abi nelaimingos, nes katalogas nevykęs (sumokėta 8 000 Lt!). Tiesa, dar ne visiems sumokėta… Ji sako, kad tiražą pristatys iki pietų.

Einu pas kirpėją ir visiškai atsiduodu jos valiai, vildamasi, kad pagaliau viskas pasibaigė… Mane sutvarko vykusiai ir esu savimi patenkinta. Minutei pareinu namo. Per tą minutę (15.30) suskamba telefonas ir Lina praneša, kad tiražas atspausdintas, bet spaustuvininkai jo neatiduos tol, kol aš nesumokėsiu. (Parodos atidarymas ir katalogo pristatymas 18 val.) Ieškau spaustuvininkų. Pietauja. Laukiu. Surandu. Išmaldauju. Lina atveža katalogus penktą valandą. Tuo metu jau kalbina „Ženklai“, kuriuose nevalia pasirodyti kvailai. Atvyksta vynas ir vaisiai, kurių pasirodo per mažai – reikia ką nors siųsti į parduotuvę. Nėra stiklinių ir staltiesių – svetainės bobos nenori skolinti, nes šefė iš vakaro užmiršo joms pranešti apie mūsų vakarėlį. Nijolė N. skubiai dėlioja į katalogus Kisarausko straipsnio lapelius. Renkasi muzikantai ir svečiai. Su jais reikia bendrauti, bet niekaip nesusitariama dėl vyno – ar reikia jį supilstyti iš anksto. Kol deramasi, jis jau pilstomas. Dar nepastatytos kėdės – niekas nedavė komandos. Nešioju kėdes. Tomas intelektualiai bendrauja su Violeta Kelertiene, kažką nusiunčiu nuplauti obuolių… „Ženklai“ išvažiuoja. Ieškau Audriaus – jis, pasirodo, išbėgo nupirkti juostos filmavimui (buvo sutarta prieš savaitę). Be penkiolikos penkios jau pilna žmonių. Kažkas nutempia akmenį nuo centro į pakraštį. Atbėga Gaga ir rėkia: „Tai neįmanoma!“ Akmuo grąžinamas atgal.

Šeštą skamba fanfaros, šurmulys. Nida skelbia tradicinę pompastišką kalbą. Mokytojų namų direktorius apipila komplimentais ir gėlėmis, Baliukonytė skaito dramatiškas eiles, Juknaitė graudina „apie gyvenimą“. Visa šutvė mano buvusių ir esamų mokinių gretimame kambaryje skubiai tuština vyną ir natiurmortą iš vaisių, nuograužas versdami instaliacijomis. Nieko negirdžiu ir nesuvokiu – einu raminti gėrikų išsigandusi, kad vyno nebeliks svarbiems svečiams.

Situacija nebevaldoma. Skeliu improvizuotą kalbą. Mane apipila gausiomis rožėmis, kurių savininkų nė nespėju atpažinti. Nustembu tik išvydusi patį Napaleoną Kitkauską, su kuriuo esu nepažįstama (beveik tikra, kad supainiojo adresatus…). Vynas greitai baigiasi, svečiai skirstosi. Tomas, Irena, Elvyra Kairiūkštytė ir jaunuolis N sėdi iki galo.

Nijolė A. prieina prie manęs nešina lapeliu ir parodo, kad po Kisarausko straipsniu maketuotoja surinko „A. Krasauskas“. Skubiai išplėšome likusius… 10 egz. parduota, apie 50 pavogta. Taip baigėsi vakaras.

Šeštadienis. Žurnale „Veidas“ – informacinis pranešimas su mano naujojo darbo reprodukcija, po kuria parašyta: D. Stauskaitė „Toksai gyvenimas“. Toliau – perfrazuotas ir laisvai cituojamas mano pasisakymas lankstinuke, tik visa tai, kas ten rašoma, kažkodėl priskiriama Daliai Kasčiūnaitei. Paroda – taip pat…