Literatūra
Mirtys
Paauglystėje vienu metu tiesiog masiškai pradėjo mirti klasiokų artimieji. Esu pastebėjęs, kad viena mirtis paprastai gimdo kitą, susiformuoja visa netekčių grandinėlė. O gal tiesiog minėtasis Giltinės dalgis mėgsta kirsti plačiomis pradalgėmis…
Kas be ko
Sakai, gerai, kad pasisakiau. Bet ką? Ką išgirdai? Ar mūsų ausys nėra tik šmėklišką įsčių ošimą apklėtusios kriauklės? Šią mintį taip pat rutuliojame, tiesa, be froidiškų brienių, paskui sakau tau: „Mãma, mãma, mãma.“ Iš tiesų nesakau – tik mintyse godoju.
Rugpjūčiai
Sesers veidas apsiniaukė, suknelę ji susiglostė ir pažvelgė vaikiškų riksmų kryptimi. Kai vėl atsisuko, jos veidą temdė sunkus, papilkėjęs šydas.
– Nieks manęs nemuša.
– O tos mėlynės?
Mirties raktai (2)
Mačiau tik jo veidą prietemoje. Akys sustingusios; jis atrodė visiškai ramus. Po kelių sekundžių nuleido akis į degtuką ir pamatė, kad šis tuoj nudegins jam pirštus. Tada paskutinį sykį pažvelgė į mane, tiesiai į veidą, ir užpūtė degtuką, bet prieš tai ir beveik tuo pat metu pamerkė.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (7)
Mariaus Buroko naujausios knygos pristatyme Literatų namuose mažai girdėjau Mariaus. Jo atidumas knygai gali rungtyniauti su Kvietkausko dėmesiu detalėms. Kvietkauskas pralaimi asmeninio santykio su visais aspektu.
Mirties raktai
Anądien gulėjau žolėje priešais namą ir klausiausi pjovėjo dainos – jis judėjo iš vieno pievos galo į kitą, sėdėdamas pačiame viršuje mechanizmo girgždančiais ratais, kurį traukė mūsų sena kumelė. Bet pjovėjo aš nemačiau. Tenai, kur tįsojau, žolė buvo dar vešli, pilna tų bejėgių ir bekvapių gėlių, prastumiančių keletą dienų vėjyje ir saulėje. Jos lenkėsi virš mano veido, tarsi būtų norėjusios mane pridengti nuo pjovėjo žvilgsnių, bet sulig menkiausiu vėjelio dvelktelėjimu susijaudinusios imdavo siūruoti į visas puses. Ir tarp tų susikryžiavusių stiebelių ir šakelių dangus buvo toks šviesus ir tyras, kad jį regėdamos mano akys pavargdavo ir aš alsiai nuleisdavau vokus.
Verlibro puodžius
Marius Burokas tarsi varijuoja Rolando Rastausko frazę „sakinio eilinis“, tik su dar mažiau iškilmingumo: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, / popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas. / vėjo amatininkas, dygsniuojantis baltą, begalinį ritinį“ („Šaltupė. Zarasai“, p. 43).
Kaip užkerėti skaitytoją
Kristinos Petrauskės „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ – viena iš tokių literatūrinių debiutančių, išsyk tapusi favorite. Nuo pat pasirodymo pavasarį šis romanas ilgai buvo įsitvirtinęs perkamiausių knygų dešimtukų knygynų lentynose ir internetinėse svetainėse, o leidyklos internetiniame puslapyje vis dar užtikrintai laikosi kaip viena iš trijų perkamiausių knygų.
Arianos Reines rožės
[Miglė Domašiūtė:] Ak, tos poetės ir gėlės! Kažkur skaičiau, esą vilkdalgis priklauso Louise Glück, o aguonos, – taip, tos „mažosios, liepsnelės nelabosios“ iš „Aguonų liepą“, – Sylviai Plath. Dar pridėčiau, kad rugiagėlės tikriausiai atitektų Maggie Nelson, o rožės… Rožės (nepyk, Gertrude Stein) priklauso Arianai. Panūdau šiek tiek pasikapstyti po Arianos rožyną. Po skaitymų sutarėme susirašyti. Toliau – mūsų rašytinių pokalbių išklotinė.
●
Prieš lietų meldžiasi šilojai,
net kaimo šunes nebeloja…
tyloj suvirpa paukščio „amen“,
ir dangūs ima leistis žemėn… –
