LiteratūraŠiaurės katinai
Žirklės
Važiuoju traukiniu Klaipėda–Vilnius. Tuo, kuris ne greitasis, nes jame yra kupė. Pasirenku vietą kupė, nes visada įdomu, su kokiais žmonėmis toms kelioms valandoms teks susėsti lyg į mažą ekosistemą.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (4)
Negaliu nustoti galvoti apie šeštadienį vykusį Mindaugo Kvietkausko knygos pristatymą Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios vienuolyno salėje. Tokiame sustyguotame, darniame, intelektualiame knygos pristatyme dar nebuvau. Nors man patinka tik paskutinis eilėraštis, pristatymas su šaltinio vandeniu ir vargonų muzika buvo tobulas.
2 001 puslapis
Nauja garsaus rašytojo ir vertėjo knyga „Pelės sniege“ yra 7 apsakymų su tam tikromis uodegėlėmis rinkinys. Vido apsakymuose visada yra antras, o kai kada ir trečias dugnas. Šiame rinkinyje, atrodo, egzistuoja ir tam tikras metafizinis toršeras. Nuostabiai švari ir tvarkinga kalba. Nenustebčiau, jei pagal šį rinkinį būtų sukurtas animacinių filmų suaugusiesiems ciklas.
Smalsus berniukas eina į knygų mugę
Ei, Kukuti, ku ku,
Einam į mugę kartu!
Stovim abu eilėje
Prie vartų, prie salių, prie blynų,
Stovim abu eilėje
Prie tualeto po cepelinų.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (3)
Mano impresijos su ŠA. Pirma – mano publikacija (pirma apskritai) ŠA 2010 m. Dabar vėl perskaičiau tuos kelis eilėraščius – nekeisčiau nė žodelyčio. Antra – Martynas Nedzinskas „Žuvėdroje“ talžo „Šiaurės Atėnus“. Kažkur turiu likutį, nes mėgstu pasiimti reliktų iš teatro.
Apsas
– Tai kada tavo data? – paklausė motina.
– Galiu rinktis iš dviejų. Po mėnesio, liepos 20-ą, arba rugsėjo vidury. Niekaip neapsisprendžiu. Žinai, kai mirtis taip arti, dar ir pagyvent noras grįžta.
– Man ne, – užtikrino motina. – Kai tik sulauksiu pensijos…
Iš teatro darbuotojos užrašų… (5)
Įsimylėjusių, gėlėmis nešinų vyrų mačiau ne vieną ir ne du. Dažnai jiems padėdavau, kartais net paslapčia išpakuodavau gėles iš pigaus plastiko ir aprišdavau kaspinėliu, kad mergaitė, kuriai skirta puokštė, tikrai liktų nudžiuginta. Tik esminis skirtumas buvo tas, kad puokštelės būdavo gražios, širdžiai malonios, o visų svarbiausia – atplėšiamos nuo žemės.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (2)
Rašymas žinant, jog žodžiai pasieks skaitytoją tuoj pat, turėtų lemti rašančiojo apsisprendimą pateikti vienus įvykius, vienas temas, o ne kitas. Bent jau skaitytojas taip gali pamanyti. Ar tikrai aš renkuosi? Turiu tik vieną nuostatą – nekalbėti apie pinigus.
Apie nenorą Kalėdoms namo
Šiemet, kaip ir kasmet, dideliu noru grįžti pas tėvus šventėms netrykštu. Yra ne viena frazė pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, „nes klaus, kada vestuvės“, „nes priekaištaus, kad nevalgau mėsos“, „nes jie už šeimų maršą“ ir t. t. Tačiau tokie paaiškinimai – vieni išsisukinėjimai nuo tiesos. O tiesa tokia: mano šeima psichinė.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas
O apie ką rašyčiau ir ką diskretiškai nutylėčiau? Ar galiu pasakyti tai, ką galvoju dabar? Žinodamas, jog šie dienoraščio eskizai bus išspausdinti po kelių savaičių? Ar aš labiau diskretiškas ar korektiškas turėčiau būti? Taigi, tai eksperimentas.
