Kilimas

Kartkartėmis tenka pabūti ligoninėje.

Palatoje vyresnio amžiaus moterys, kurios irgi tądien paguldytos, kalbasi.

– Kokio tu kilimo? – klausia viena.

– Aš nuo Ukmergės, – atsako kita.

Tyliai gulėdama lyg ir toliau klausausi pokalbio, bet dalis minčių sustojo ties klausimu. Gan poetiška, žvelgiant pažodžiui, paviršiumi: „Kokio tu kilimo?“ Galvoje iškyla įvairūs kilimai: durų kilimėliai, vonios kilimėliai, tie, kurie ant sienų kabo, tie siauresni, kur močiutė sako takelis; palėpėse dulkantys, nauji ir įvairūs „Ikėjoj“…

Klausimas veda toliau.

Tikrai, kokio aš kilimo? Kokia mano kilmė? Kur mano šaknys?

Platonas teigia, kad mes dangiški augalai ir esame įsišakniję nematomomis šaknimis į idėjų lauką, kuris yra amžinas ir nepaveikiamas trumpalaikių negandų, tokių kaip žemės drebėjimai, istoriniai įvykiai.

Pasakojimas, rašymas, skaitymas, komunikacija remiasi žodžiu. Žodžio morfologijoje vartojama šaknies sąvoka. Žodžiai yra lyg mažos šaknelės, kuriomis trumpam ar ilgesniam laikui prisikabinu prie žmogaus, kuriam kalbu, rašau, galvoju. Tačiau kitas žmogus nėra amžinas, tvirtas ar pastovus kaip minėtas platoniškas idėjų laukas. Tada galima galvoti apie maldas, kuriomis žmogus įvairiomis formomis: žodžiais, ritualais, smilkalais, kūno judesiais ant maldos kilimų, šaknijasi aukštyn.

Žvilgsnis krypsta į beribį dangų. Jo tamsumą, gylį. Gal mano kilimas ten?

Skraidantis, kaip iš pasakų. Gal kas sakytų, kad jis netikras, jo nėra, bet kaip tik būtent dėl to jis tampa labai esantis, saugus, nepaliečiamas, nes juo tikiu ir laikau vaizduotėje – amžinų idėjų lauke.

Galbūt.