Žaidimas su mirtimi

Palata. Įeina gydytojas, vilkintis mėlynu chalatu. Senukas ligonis lovoje dūsta.

Gydytojas:

– Kaip jaučiatės?

Ligonis:

– Ačiū, gerai… mirštu…

– Dar per anksti. Pas jus atėjo svečias.

– Aš nenoriu nieko matyti.

– Tai Mirtis. Nori jus aplankyti.

– Tegul užsuka kitą dieną.

– Ji turi labai daug klientų, atidėlioti pasimatymo negali. Bus savivaldybės nubausta už plano nevykdymą.

– Kaip ji atrodo, ta Mirtis? Su dalgiu?

– Ne, paprastai apsirengęs, su džinsais… Sako, dalgio negavo, šventėms parduotuvės uždarytos.

– Aaaa… sakot, mirtis su džinsais, labai įdomus variantas.

– Laiko vėjai, tokia dabar mada.

– Ar aš jį pažįstu? Gal čia koks nors mano giminaitis?

– Mirtis visiems giminė. Netgi jeigu ir ne giminė – vis tiek artimas asmuo. Tai man pakviesti jį?

– Aš iškeliauju į Anapilį… Kam man ta giltinė su džinsais…

– Toks ritualas. Ligoninės taisyklės – prieš paciento iškeliavimą į Anapilį visada turim suteikti galimybę pamatyti jį paskutinį kartą. Humanismus sanctus spiritus medicus!

– Sakėt, kad aš gerai atrodau ir gyvensiu dar šimtą metų.

– Tokia vizitacijos instrukcija. Visiems taip sakom… nuraminam…

– Ar mano pinigus kišenėj vakar radot?

– Gydytojai gyvena iš savo atlygio… Mes neimam jokių pakišų.

– Gaila, aš į voką įdėjau, kiek turėjau.

– Į voką? Kompromituojantis įkaltis. Aš jį išmečiau į šiukšlių konteinerį.

– Aaaa… Aš mirštu… Šitokia netektis… Ar konteinerį jau išvežė?

– Sakiau, kad šventės, niekas nedirba.

– Labai gerai, labai gerai, kad šventą dieną poilsis vairuotojams. Dėkui Dievui… Kvieskit jį.

– Dievą?

– Pasitraukit nuo lango, labai man jūsų drabužis akyse mėlynuoja. Aš dūstu.

– Tai kviesti jaunuolį?

– Reikia pasimelsti. Gal mirtis man atnešė maldaknygę? Paklauskit jo.

– Laikykitės, jūsų liga visai dar nesurietė. Pragyvensit iki šimto metų…

– Daktarėli, tai kad man jau šimtas vieni…

– Baikos, baikos… aš suklydau… Gyvensit, kiek norėsit.

Gydytojas išeina. Į palatą įsiveržia jaunuolis su pliumažo violetine šukuosena ir peiliu rankoje.

– Tėvai, sakyk iškart, kur laikai pinigai, ir kapec! Aš skubu.

– Vaikeli, kaip tu gražiai atrodai…

– Neužkalbėk man dantų, seni.

Jaunuolis išsitraukia iš užančio planšetę, atkiša ją ligoniui.

– Pirma pasirašyk, aš verslinė Mirtis.

– Čia maldaknygė?

– Šūdaknygė – kompiuteris, dėk savo pirštą.

Senukas drebančia ranka spaudžia papiliarinį parašą.

– Viskas?

– Kiek duosi?

– Ohohoho… Pirmą kartą pasirašau sau mirties nuosprendį.

– Seni, kol tu pakratysi kojas, man reikia gauti atlyginimą.

– Neturiu, visą savo skarbą atidaviau daktarėliui…

– Meluoji. Jis man sakė, kad gydo nemokamai.

– Dieve, Dieve… Nieko neturiu.

– Pažiūrėk po pagalve… Greičiau…

– Rytą užvalkalą slaugė pakeitė, čia naujas, nieko jame nėra.

Ligonis varto pagalvę, sukiojasi lovoje. Mirtis puola prie spintelės – ji tuščia. Po lova pamato batus, ima juos kratyti.

– Nu, diedai, tu duodi… Žinai, ką aš tau padarysiu…

Jaunuolis grėsmingai artinasi prie ligonio, griebia jį už gerklės, smaugia.

– Tokie kaip tu tik sako, kad biedni, kur paslėpei lobį, prisipažink, o tai viens du pasmaugsiu.

– Aaaa… aš mirštu…

– Kur tavo santaupos grabui? Kur sutaupyti pinigai, kiek jų turėjai?

– Mirtie, pasigailėk seno ligonio, aš noriu dar pagyventi. Atitrauk savo kaulėtas rankas… Išduosiu paslaptį…

– Taip iš karto ir reikėjo sakyti. Kur pakavojai? Tualete?

– Duokš ausį.

Jaunuolis paleidžia senelio kaklą, klauso, patapšnoja seniui per veidą.

– Paskutinis tavo žodis, lūzeri… Kur pinigai?

– Nueik į koridoriaus galą, ten stovi šiukšlių konteineris. Jame – vokas su mano pinigais. Tik žiūrėk, kad seselė nepamatytų… Ten visos mano santaupos, tau ant naujo aifono užteks.

– Skiedi, seni.

– Kaip Dievą myliu, nenorėjau, kad gydytojas palatoj ieškotų, paslėpiau konteineryje. Ten tikrai niekas nerastų. Ei, skubėk, vaikeli, kol šventės nesibaigė.

Jaunuolis palieka senolį ramybėje, skubiai išeina. Senis griūva į lovą, žegnojasi.

– O, dabar tai šimtą dvejus metus pragyvensiu!

Staiga durys atsidaro, įbėga Mirtis, rankoje laikydama suglamžytą voką.

– O tu doras lavonas, lūzeri, neapstūmei manęs… Neblogos babkės. Kaip tau šovė į galvą tokia nesąmonė – konteineryje slėpti…

– Dievas apšvietė protą.

– Daugiau neturi, čia viskas?

– Aaa… Aš mirštu… Nė nudvėsusios blusos nebesublusinėtum…

Jaunuolis prieina prie kretančio senuko, išsitraukia peilį, suvaro jam į krūtinę.

– Parašas yra, aš savo darbą atlieku sąžiningai!

Koridoriuje pasigirsta vaistų vežimėlio skimbčiojimai ir gydytojo žingsniai.

Jaunuolis Mirtis atsidaro langą ir iššoka į nežinią.