Maištas

Sakoma, kad kai gali negerti – geriau negerk, nes kitaip tapsi alkoholiku. Sakoma, kad kai gali nerašyti – geriau nerašyk, nes kitaip tapsi grafomanu.

Aš negeriu… Bet rašau. Rašau ir kai būtina, ir kai nelabai. Popieriaus lape pyškinu žodžius, ketureilius, prozą, chemijos formules, kartais dar ir sąrašus sudarinėju. Pavyzdžiui, „Nepatogiausios lovos, kuriose esu miegojusi“. Pirmąją vietą užima močiutės bute stovinti žalioji sofa-lova. Vos pagalvojus apie ją man suskausta šonkaulius… Nugarą maudžia ir nuo minčių apie dryžuotą „raskladūškę“, ir nuo lovos, ant kurios teko nakvoti Ventspilyje, ir nuo Oslo oro uosto kėdės… Taip, žinau – kėdė yra visai lovos neprimenantis baldas, bet toji buvo tokia nepatogi, kad tiesiog negaliu jos čia nepaminėti…

Puikiai suprantu, kad šis sąrašas yra visiškai bevertis ir gal net šiek tiek juokingas, tačiau, kaip byloja lietuvių estrada, „spjaudau sau ir gaudau, toks jau mano būdas“. Toks jau mano būdas – spjaudytis raidėmis, eilėraščiais, sąrašais.

Kai gali nerašyti – rašyk. Maištauk! Juk kartais visiems sveika pabūti nuo žodžių priklausomais ligoniais.