Skambutis (ne tas siaubiakas)

Algimantas Rokas Černiauskas. Neturiu ūpo. 2025

– Klausau ir esu tam, kad padėčiau.

– Nežinau, nuo ko pradėt. Nuo ko dažniausiai čia paskambinę pradeda kalbėt?

– Kad ir ką norėsi pasakyt – priimsiu viską. Pradėt gali ir nuo kokio nereikšmingo dalyko. Gali neįvardint priežasties, dėl kurios nusprendei skambint šita linija.

– Žodžiu… Nežinau. Atrodo, vasara, šilta, paskutiniai metai šūlėj, bet nepamenu kada nors jautęs tokią tuštumą. Gal su mokyklos baigimu ir ateina ta tuštuma. Dvylika metų. Eina šikt… Būdavo tokių stipraus liūdesio epizodų ir anksčiau. Kai tik perskaičiau Kamiu, Kafką ir Čechovą, matyt, per greit suaugau. Per jautriai viską gal priimu, žinai. Gal tiesiog pradėjau matyt grožį tragiškuose dalykuose: močiutės mirtyje, mirtyje apskritai, bet tas grožis… Toks permainingas. Miršti, okay, kaip sako, kažkur iškeliauji. Norėčiau tikėt, kad kažkur geriau pakliūni. Nebūtinai pas barzdotą dėdę debesyse. Norėčiau tuo tikėt, gal dėl to ir skambinu. Nežinau. Ai, žodžiu. Nu blet, nežinau!

– Tave stipriai paveikė močiutės mirtis?

– Ai, kad mane pastoviai veždavos į laidotuves vaikystėj. Sėdėt prie tų nabašnikų. Esu buvęs krūvoj laidotuvių, nė per vienas neverkiau. Kažkas gal užsiblokavo. Visos mirtys skaudžios, nieko nesakau, bet kitos atrodo reikalingos. Tipo, kai senesni miršta, visi su palengvėjimu dūsauja: „O, dabar jam lengviau, bla bla bla…“ Nu jo, gal fiziškai. Nebelieka šeimai naštos. Nenorėčiau sulaukt tokio momento. Gyvenimas per ilgas. Va! Pusę laiko vis tiek iššvaistai ragely, dročindamas arba depresuodamas. Krč. Podkastai padeda gal kažkiek. Pasijauti draugų būry, bet realybė kitokia. Su panom, kaip bebūtų keista, sekas neblogai. Net gerai. Su tuo niekad neturėjau bėdų. Pochui, kad tėvas nieko nemokė. Supistas kažkokios įmonės dyrikas. Išpiso buhalterę ar kažkokią vištą iš darbo ir išsiskyrė su mama. Bent basos nepaliko. Krč. Sveikų santykių nemačiau, su pana pykstamės, bet kažką bandom. Nežinau. Buvau kelis kartus ją išdavęs, kaip ir graužiaus, bet tik pasilaižiau, tai nežinau, ar skaitos. Čia kita istorija. Mamos gaila iš tikro. Aria darbe, retai matomės. Savanoriauja kažkur dar…

– Tomai, čia tu?