Paskaita apie sveikatą

Paskaita apie sveikatą

1. Norint gerai dirbti reikia gerai pailsėti. Pa-il-sė-ti. Kažką sėti, pasėti. O ką sėti? Save (ką pasėsi, tą ir pjausi). O tam, kad galėčiau save pasėti, reikia grūdėti, darytis labiau grūdeliu, grūdintis.

2. Galima grūdintis keliais būdais. Pavyzdžiui, mankštintis: atlikti plūgo pozą – išsiarti savo žemės plotelį. Tada susiriesti į grūdelį ir ten įkristi (galima atlikti jogoje žinomą vaiko pozą). Taip pat galima eiti į šaltą dušą ir naudoti „Garnier“ šampūną (skamba kaip „garnyras“). Svarbu ir išoriškai apsirūpinti grūdais ir rinktis kokius nors grikius, o ne bulves, nes svarbu, ką mes valgome, kuo mintame. Ką veikti – misti. Galbūt nuo žodžio „mistinis“.

3. Įpavasarėjus grūdintis taip pat patartina gamtoje – upėse, ežerėliuose, vandens telkinėliuose. Ten būnant galima atlikti dar vieną procedūrą. Susirasti savo asmeninę įdomumo dėlę, leisti jai įsisiurbti ir ją išsitraukti. Čia reikia atidos ir saiko, kad nepersiurbtų, nes paskui galima išsekti. Atlikus tokią procedūrą įvyksta toks savotiškas detoksikacijos procesas.

4. Taip pat svarbu ir aplinkos tvarka, estetika, švara. Tad savo drabužius, audinius reikia lyginti ne su savimi, ne su kitais, o su tam skirtu prietaisu – lygintuvu. Žinoma, su laiku susiglamžo ir vėl reikia kartoti šią išmoktą, pastebėtą pamoką ir reiškinį.

Tada jau galima rengtis ir eiti į renginius.

Pabaigoje noriu jus pasveikinti.

Sveikinu – dabar jūs sveikesni.

Fūra

Kai būni mažas, apie daug dalykų galvoji vienaip. Paskui pamažu ištinka visokio lygio epifanijos ir tenka suprasti, kad dalykai iš tikrųjų yra kitaip.

Pavyzdžiui, atsimenu, kad labai nustebau, kai supratau, kad per Vilnių teka Neris, o ne Nemunas. Augant Klaipėdoje Lietuva atrodė didelė, Vilnius tolimas, bet didžiausia Lietuvos upė turi tekėti per sostinę.

Pasirodo – ne.

Kitas toks nušvitimas-supratimas buvo, kai sužinojau, kas yra fūra.

Būdavo, kad tėtis vairuodamas pakomentuodavo:

– Va kaip fūra išsuko.

Tada aš, sėdėdama gale, greit žvilgtelėdavau pro langą tikėdamasi išvysti fūrą. Bet taip jos niekad ir nepamatydavau… Galvodavau, ji tokia greita, kad ėmė ir nulėkė.

Pats žodis „fūra“ – žargonas. Man, mažai, šio žodžio skambesys reiškė greitą, lenktyninę, raudoną mašiną (gal dėl to, kad yra „Ferrari“ ir „Formulės-1“ lenktynės).

Taip niekad ir nepamačiau tos fūros.

Kol galiausiai, kuriam laikui praėjus, nutiko tasis nušvitimas, kad fūra – ne greita, lenktyninė, raudona mašina, o automobilinis traukinys!