Neseniai buvo miręs Stalinas ir iš Sibiro pradėjo grįžti suvargę, bet likę gyvi mūsų žmonės. Supratau, kad Tamas atėjo prašyti kaimynų kuo nors – javais ar bulvėmis – sušelpti, nes rado išplėštus namus ir atimtą ūkį. Tą dieną ypač pajutau tą tikrąjį Užnemunės, arba Suvalkijos, žmonių gyvenimo supratimą, jų uždarą būdą.

Užėjau į stotį – toks liūdnas pokario vaizdas, visur šalta, nejauku, nešvaru, ant sienos kabo Repino paveikslo „Burliokai prie Volgos“ reprodukcija, apiplyšusi, ištepliota. Kaip man čia išbūti visą parą?

Nežinojau, kad mamytę pamatysiu tik po ketverių su puse metų, kai ji suvargusi ir ligota grįš iš Sibiro lagerio. Tik mirus Stalinui jos byla po kurio laiko peržiūrėta ir nustatyta, kad ji be jokios kaltės suimta, nuteista kalėti ir išvežta į Sibiro lagerį…

Apie gražuolę Anelę vėl išgirdau tuoj po karo – aišku, vėl paslapčia pasiklausiusi suaugusiųjų. Pasirodo, vokiečių metais jos vyras buvo aukštas gestapo karininkas, o ji tuo metu dirbo prižiūrėtoja Lukiškių kalėjime. Tuomet to niekaip negalėjau suvokti: tokia graži, tokia miela – ir kalėjimo prižiūrėtoja.

1941 metų birželis, labai karštas, giliai įsirėžė man į atmintį. Tėvelis buvo Varėnos poligone, vadovavo savo divizijos karių mokymams. Mudvi su mamyte vasarojom Paliepiuose. Pirmą kartą mūsų sodyboje nebuvo linksma, visi suaugusieji vaikščiojo kažkokie susigūžę, susirūpinę.

Kai tėvelis 1941 metų vasaros pradžioje išvyko su divizija į Varėnos poligoną (iš ten jį drauge su kitais Lietuvos karininkais birželio 14 dieną išvežė į Sibirą), mudvi su mamyte nukeliavom pas senelius į Paliepius – kaimelį netoli Ariogalos. Nežinojau, kad visa likusi mūsų šeimyna – ir mudvi su mamyte, ir teta Stasė su mažute, neseniai gimusia Danute, ir seneliai – buvo pasmerkta badui ir šalčiui Sibire.