Istorija su lagaminu
Istorija su lagaminu
Beveik visus penkerius studijų metus gyvenom bendrabutyje, kur turėdavom atskirą mažuliuką kambariuką. Bendroje virtuvėje beveik visada ūždavo bent penketas primusų ar „kirogazų“ (tai toks įtaisas, ant kurio, įpylus žibalo ir uždegus, buvo verdama), bendras tualetas buvo toks, kad net graudu rašyti. Vis su baltu pavydu žiūrėdavau į kurso drauges, kurios gyveno mieste ar net su tėveliais, turėjo savus namus. O aš jau daug metų apie tai tegalėdavau svajoti. Ir svajojau tik viena – Vytui buvo tas pats, kur gyventi, didumą laisvo laiko jis praleisdavo teniso aikštėse. Bendrabutyje gauti šeimai atskirą kambarį buvo itin sunku – ilgai sėdėdavau eilėje prie universiteto prorektoriaus durų, teko prašyti, kad užtartų dekanas ir net fakulteto partorgas (jo balsas tais gūdžiais metais itin daug reiškė). Nuo pat pirmų dienų visus šeimos reikalus teko tvarkyti man vienai.
Kai pavasarį baigdavosi mokslo metai ir egzaminų sesija, būdavo privalu tuoj pat su visais daiktais išsikraustyti iš bendrabučio. Susidėdavau visus mūsų negausius drabužius bei daiktus į didelį, dar tėvelio lagaminą ir išvykdavom visai vasarai į Jančius. Ir taip visas keturias studijų vasaras. Man skaudėdavo širdį, kai bendrakursiai ruošdavosi kelionėms, planuodavo įvairiausius žygius, kai kurie dirbdavo universiteto valgykloje Palangoje. Vytas niekur nesutikdavo važiuoti, kad ir kaip prašydavau. Jis buvo tiek daug keliavęs po Sovietų Sąjungą, stovyklaudavo ar dalyvaudavo teniso varžybose. Turbūt jam buvo sunku suprasti jauniklės žmonos polėkius, svajones. Be to, jam jau buvo 33 metai. Pagaliau ir suprasti jis nesistengė. Taip ir praleidau visas studentiškas vasaras Jančių daržuose, plaudama indus ir pieno separatorių, grėbdama šieną, šveisdama grindis.
Iš tų studentiškų vasarų labai įstrigo vienas epizodas. Vėl buvo birželis, vėl visai vasarai vykom į Jančius. Traukiniu atkeliavom iki Kauno, ten autobusų stotyje teko ilgai laukti autobusiuko (važiuodavo toks mažas, iškleręs) į Šakius. Sugalvojau nueiti į maisto parduotuvę nusipirkti tuščių stiklainių (ir tai tais gūdžiais sovietiniais laikais buvo deficitas). Tikėjausi Jančiuose prisirinkti bruknių ir išvirti uogienės. Lagaminą pasaugoti palikom tokiai senyvai suvalkietei, kuri taip pat laukė mūsiškio autobuso. Kai grįžom su stiklainiais, neradom nei suvalkietės, nei lagamino. Ten esančios moterys pasakė, kad atvyko jos autobusas, kad ji jaudinosi, nežinojo, ką daryti su mūsų lagaminu, ir nutarė jį vežtis su savimi į Šakius. Vytas baisingai įširdo (įdomiausia, kad, kaip visuomet, ant manęs, pasirodo, aš turėjau saugoti lagaminą). Kitu autobusu Vytas išvyko į Šakius ieškoti lagamino, o aš išlipau Jančiuose. Labai įsiminė Jančių mamutės reakcija. Mes abi sėdėjom sode ir laukėm grįžtant iš Šakių Vyto. Aš labai graužiausi, verkiau ir kaltinau save. Vis prisimenu, kaip mamutė patylėjo ir pasakė: „Vaikeli, niekada nekaltink tik savęs. Vytas daug vyresnis, jis privalėjo viskuo pasirūpinti.“ Auksiniai žodžiai, bet, deja, viskas ir toliau vyko taip pat – absoliučiai už viską buvau atsakinga tik aš, viskuo turėjau pasirūpinti pati. Jei kas nepavykdavo, kalta likdavau taip pat tik aš viena.
Atkeliauja Kristutė
Ėjo 1958 metai. Jau buvau penktame kurse, Vytautas – šeštame. Visą laiką gyvenom bendrabutyje. Universiteto vadovybė labai nenoromis skirdavo atskirą kambarį studentų šeimai. Po ilgų mano vaikščiojimų pas įvairius valdininkus gavau bendrabučio kambariuką prie moterų tualeto – mūsų kambario durys buvo koridoriuko, kuriuo studentės patekdavo į tualetą, gale. Kai prisimenu tuos metus, negaliu suprasti, kaip ten gyvenom. Tačiau tuomet kitos išeities nebuvo, nuomojamam butui mieste pinigų neturėjom.
Tą vasarą jau laukiausi vaikiuko. Atvykau į penktą kursą jau storulė, labai rūpinausi, kad tik viskas praeitų laimingai. Vis prisimindavau taip liūdnai pasibaigusį pirmąjį nėštumą. Kai mus bendrabutyje aplankydavo Vyto sesuo Nora, vis nepamiršdavo manęs „nudžiuginti“, kad, jos manymu, po persileidimo vaikų mums turėti neteks. Kristutės (tiesa, iki pat gimdymo nežinojau, kas gims) laukėm vėlyvą rudenį.
Pagaliau atėjo spalio pabaiga, ir gimė tokia stipri bei daili mergytė. Ją pavadinom Kristina, šį vardą po perskaitytos Sigridos Undset knygos „Kristina“ buvau seniai išrinkusi. Pranciška ir visi kiti Vyto giminaičiai bandė įrodyti, kad tai lenkiškas ir itin nedailus vardas, vis pasakodavo, jog Jančiuose gyveno tokia nevykusi moterėlė Kristyna. Tačiau čia aš buvau neperkalbama, Vytas pritarė.
Jau laukdama vaikiuko pradėjau sukti galvą, kur teks gyventi. Su kūdikiu į bendrabutį tuomet nebuvo galima grįžti, o pinigų buto nuomai mieste neturėjom. Ilgai sukusi galvą, ką daryti, prisiminiau, kad Žvėryne, Kęstučio gatvėje, gyvena Aldonos (Vitalės sesers) vyro Viktoro brolis Vaclovas. Teko jį aplankyti. Vaclovas turėjo gerą širdį ir sutiko, kai gims mažylis, už nedidelį mokestį priimti mus į galinį kambariuką gyventi. Tad su ką tik gimusia Kristute ant rankų tiesiai iš ligoninės atvykom į Žvėryną.
Butas atrodė liūdnai – du nedidukai kambariukai (iš viso 20 kvadratinių metrų) ir virtuvė. Tiesiai prieš langus už poros metrų buvo kito namo siena, todėl į namus niekada nepatekdavo saulė. Kieme buvo gilus šulinys, pakurta krosnis pašėlusiai rūko, mažame šaltame priebutyje pasistatėm vadinamąjį „kirogazą“ (primuso giminaitį). Kieme buvo išlūžęs, sukrypęs tualetas – apie jį geriau išvis neprisiminti. Vargšas dėdė Vaclovas (nuo vaikystės jį vadinau dėde, nes buvo daug vyresnis; 1944 metais, tik pasibaigus karui, mano vardo dieną padovanojo Maironio rinktinę su įrašu „Jūrate, mylėk lietuvišką žodį“) sirgo bronchų astma, naktimis jį kamuodavo priepuoliai, o už sienos rėkdavo mažoji Kristina. Kai naktį eidavau į virtuvę šildyti jai buteliuko ramunėlių arbatos, praeidavau pro jį, sėdintį lovoje ir kamuojamą dusulio. Dabar suprantu, kaip jam turėjo būti sunku.
Mažoji Kristina buvo labai sveika ir stipri, turėjo puikų apetitą. Aš nieko neišmaniau apie vaikų auginimą (man tuomet buvo 22 metai) ir viską stengiausi daryti taip, kaip savo knygoje nurodė doc. Petras Baublys ir prof. Liudmila Steponaitienė. Pieno turėjau nepaprastai daug, bet Kristutę maitinau tiksliai pagal knygas – tik kas 4 valandos, o po paskutinio maitinimo vidurnaktį iki pat 6 valandos ryto duodavau tik arbatėlės. Apie 2 valandą nakties Kristutė jau išalkusi pabusdavo ir imdavo baisingai rėkti. Bet knygose buvo rašoma, kad naktį vaikiuko skrandis privalo pailsėti, tad šiukštu jį maitinti. O Kristina reikalaudavo maisto ir klykdavo, kiek tik išgali. Tada ją supdavau, nešiodavau, bet „koncertas“ kasnakt tęsdavosi iki pat ryto, kol gaudavo valgyti. Kokia kvailystė – vaikas rėkdavo, o aš valandą kitą po žindymo nutraukdavau ir išpildavau tokį vertingą pieną.
Vytas kiekvieną rytą eidavo į paskaitas ir pratybas ligoninėje, aš apie studijas visai pamiršau – abu visą laiką norėjom tik miego. Pagaliau Vytas neišlaikė ir nusprendė, kad mudvi išgabens į Jančius, kur tuomet gyveno jo tėvukai. Man vien nuo tos minties darėsi baisu – už lango tamsus ir lietingas lapkritis, o Jančiuose dar nebuvo elektros, ką ir kalbėti apie telefoną. Kas bus, jei mažoji susirgs. Tačiau viskas susiklostė kitaip.
Vieną dieną stovintį centriniame gastronome eilėje dėdę Vaclovą ištiko miokardo infarktas, ir jis ten pat mirė. Amžiną jam atilsį, ačiū už gerą širdį ir didžiulę pagalbą. Tuomet visas butukas liko mums – tiesa, teko dėl jo dar pabėgioti, rasti užtariančių, įtakingų pažįstamų, nes namų valdyba tuoj panoro mus iš jo iškraustyti. Kristutei tuomet buvo mėnuo.
Už kelių savaičių iš Kauno, kur glaudėsi pas tetą Stasę, atvyko mamytė. Ji, grįžusi iš Sibiro, buvo pradėjusi vėl mokytojauti, bet turėjo mesti – lageryje praleisti metai negrįžtamai palaužė jos sveikatą. Kai atvyko pas mus, bijodavo viena likti namie, o man reikėdavo bėgti į biblioteką, nes nusprendžiau baigti universitetą ir rašiau diplominį darbą apie Jono Bretkūno pamokslų rinkinio, vadinamosios „Postilės“, kalbą. Todėl pamaitinusi Kristutę (ją žindžiau iki vienų metų, galėjau maitinti ir ilgiau, bet Kristutė, kai išdygo pirmieji dantukai, pradėjo skaudžiai kandžiotis) suvyniodavau į pataliukus, paguldydavau į vežimuką ir išveždavau į netoliese esančią tylią, ramią Pušų gatvę. Čia ją paimdavo Čiulis (taip meiliai buvo praminta mano mamytė Antanina) ir iš lėto vežiodavo. Privalėdavau parbėgti už trejeto valandų – Čiulis vienas atsisakydavo net įeiti į namus, visko bijodavo, be to, Kristutę reikėdavo maitinti.
Kadangi diplominį darbą rašiau istorinės gramatikos tema, darbo vadovu tapo Jonas Kazlauskas, tuomet jaunas dėstytojas, – vėliau garsus baltistikos specialistas, profesorius žuvo neaiškiomis aplinkybėmis, kaip manoma, nužudytas sovietinio saugumo. Patylomis buvo kalbama, kad jis, apie 1970 metus gavęs kvietimą skaityti paskaitas Vakarų universitete, atsisakė ten „dirbti“ sovietų žvalgybai. Profesorių prisimenu su didele pagarba. Kai aš jo vadovaujama rengiau diplominį darbą, jis buvo itin reiklus, teko daug ir intensyviai dirbti. Ačiū jam už tai – daug išmokau, daug sužinojau.
1959 metų pavasarį, sėkmingai apgynusi diplominį darbą ir išlaikiusi valstybinius egzaminus, gavau universiteto baigimo diplomą. Tuo metu Kristinai buvo pusė metų. Labai džiaugiausi, kad nepaklausiau Vyto ir neišvykau su mažąja į Jančius. Kelios mano bendrakursės, ištekėjusios ir atidėjusios studijas, universiteto taip ir nebaigė. Studijos baigėsi, pradėjau ieškoti darbo, nes gyvenom itin sunkiai, dažniausia maitinomės tik duona, margarinu ir bulvėmis.
Atkeliauja Eglutė
1960 metų rudenį laukiausi Eglutės, Kristutei tuomet buvo dveji metai. Gyvenom Žvėryne mažutėlyje, tamsiame bute be jokių patogumų. Su mumis dar gyveno prieš porą metų iš lagerio grįžęs Čiuliukas. Vietos buvo labai mažai, bet tada atrodė, kad jūra – tik iki kelių, jaunystėje viską galima ištverti. Vargšas Čiuliukas miegojo virtuvėje, ji taip norėdavo atsigulti anksčiau, bet aš to niekaip tada negalėjau suprasti, vis dirbdavau iki pusiaunakčio. Gruodžio pabaigoje gavom dovanų iš Jančių didžiulį kalakutą, jį reikėjo sukapoti gabaliukais. Kasdien prašydavau Vyto tai padaryti, bet jis „neturėdavo laiko“, nors kasdien žadėdavo. Pagaliau pamačiusi, kad pagalbos iš jo nesulauksiu, nuėjau į malkinę. Ten, pasidėjusi ant kaladės, sukapojau kalakutą – buvau jau stora storutėlė. Tos pačios dienos vakarą prasidėjo sąrėmiai, išvykau į ligoninę ir apie 2 valandą nakties gimė stipri, žavinga mergytė. Gimdžiau 1-ojoje ligoninėje, kur dirbo Vytas. Vis laukiau, kada ateis aplankyti, pasidžiaugti sveika, gražute dukra, bet deja, deja… Šalia gulėjo Liucija, mano pažįstama iš universiteto laikų, jai vyras net atnešdavo taip sunkiai gaunamų apelsinų. Aš gulėjau visų pamiršta, ypač liūdna buvo Naujųjų metų naktį – atrodė, kad niekam nei mažoji Eglutė, nei aš nesam reikalingos, niekas nepasveikino. O Vytas kasdien dirbo toje pačioje ligoninėje, jam tereikėjo pereiti per kiemą.
Po savaitės su mažyle grįžom namo, pieno buvo begalė, Eglutė – nuostabus kūdikėlis, ramutė, valgi. Bet Kristutė pradėjo sirgti angina, pūliuojančia, sunkia. Jau atrodė, kad pasveiko, bet ir vėl pradėjus vaikščioti pakildavo temperatūra, gerklytė supūliuodavo. Taip pravargom visą žiemą. Prof. Liudmila Steponaitienė patarė operuoti, šalinti tonziles, o Kristutei tebuvo pustrečių metų.
Neturėjau ką daryti, paguldžiau Kristutę į Vaikų ligoninę Vytauto gatvėje (Žvėryne), kur dirbo mano pažįstamas gydytojas Tadas Daugirdas. Jis ir išoperavo Kristutę. Gerasis Čiuliukas atsigulė kartu į ligoninę ir prižiūrėjo Kristutę. Operacija ją labai išgąsdino, vargšelė ligoninėje tik ir težiūrėjo į duris – ar neateis vėl jos nešti į operacinę. Grįžus Kristulei namo po kokios savaitės pakilo temperatūra ir iškilo ant kūnelio pūslelių – aišku, kad ligoninėje ji užsikrėtė vėjaraupiais. Greitai visas kūnelis buvo išbertas. Labai saugojau, kad neužsikrėstų Eglutė. Ji ir išliko sveika, tik ant kaktytės iškilo viena didoka vėjaraupių pūslė. Džiaugiausi, kad viskas baigėsi taip laimingai – Eglutė vėjaraupiais persirgo itin lengvai ir įgijo imunitetą. Tam padėjo ir tai, kad ją dar žindžiau.
Atėjo vasara, aš dar dirbau Knygų rūmuose bibliografe ir turėjau nemokamas atostogas. Todėl birželio mėnesį, kai atostogas gavo Vytas, su abiem mergytėmis išvykom į Jančius. Aš turėjau atostogas iki rugsėjo. Vytas, pabuvęs Jančiuose mėnesį, išvyko į Vilnių. Susitarėm, jog po darbo jis pasamdys meistrą, kad perstatytų krosnį ir, nuplėšęs tapetus, išdažytų kambariukų sienas. Praėjo liepa, paskui rugpjūtis, bet jokie darbai net nebuvo pradėti. Ką gi – teks laukti. Rugsėjo pradžioje baigėsi mano atostogos, tad paprašiau Vyto, kad sutikęs Knygų rūmų direktorių teniso aikštėse susitartų, jog aš dar rugsėjį turėčiau nemokamas atostogas. Slinko dienos, įpusėjo rugsėjis, iš Vilniaus nebuvo jokių žinių. Paprašiusi Liudos valandėlę pažiūrėti mažyles (už tai pažadėjau išplauti stubos grindis), susistabdžiau sunkvežimį ir nuvykau į Lekėčių paštą. Gerokai palaukusi, buvau sujungta su Vilniumi. Bičiulės iš Knygų rūmų pranešė, kad lentoje man kabo direktoriaus papeikimas už savavališką negrįžimą į darbą. Tuoj paskambinau direktoriui Antanui Ulpiui. Jis buvo labai piktas, barė mane už tai, kad Vytas, kurį jis taip dažnai sutinka teniso aikštėse, nepasakė apie žmonos norimas atostogas. Būtų juokinga, jei nebūtų pikta. C’est la vie – toks buvo mano gyvenimas: kai atsirasdavo rūpesčių, vargų, likdavau viena su mergaitėmis. Išsipildė amžinatilsį Albinutės žodžiai, ištarti man ištekėjus: „Gaila man, bet kito tokio nerūpestingo vyro, kaip mūsų Vytas, nesu sutikusi. Tau bus nepaprastai sunku.“
Baigėsi rugsėjis, ir aš su mergytėmis grįžau į Vilnių. Reikėjo eiti į darbą, bet Čiuliui vienai su vaikiukais buvo pernelyg sunku, lageris galutinai palaužė jos sveikatą. Pradėjau ieškoti pagalbininkės ir visai netikėtai radau Liolę, kuri labai norėjo prisiregistruoti Vilniuje. Baisu net pagalvoti, kaip mes tada gyvenom. Čiulis miegodavo ant čiužinio virtuvėje, Liolė šalia jos ant sulankstomosios lovelės, kurią dieną išnešdavo į sandėliuką. Liolės darbas buvo vedžioti mergaites lauke. Netrukus Čiulis ištekėjo už mirusios savo bičiulės vyro Kazimiero ir išsikraustė į Rudnios gatvės mažuliuką namelį. Liolė liko su mergaitėmis viena. Jos prašydavau tik vedžioti vaikiukus po lauką, grįžusi iš darbo viską suplaudavau ir išvirdavau aš. Liolė, kai aš pareidavau, tuoj išskubėdavo pas seserį (ją su dėdės Leono pagalba įtaisėm į darbą ir priregistravom Vilniuje). Pavaikščiojusi su mažylėmis po lauką ir jas paguldžiusi, šokdavau prie darbų – skalbdavau, išvirdavau rytdienos pietus ir t. t. Kai Eglutei buvo ketveri, o Kristutei šešeri metai, pagaliau gavau joms vietą darželyje. Pati viena to niekaip nebūčiau sugebėjusi padaryti (darželio vedėjai reikėjo mokėti nemažą kyšį, o aš pinigų niekada neturėjau), čia padėjo gerasis Mečys Vitkus.
