LiteratūraAtsiminimai
Vario širdelė uždraustame įeiti kambary
Tą vasarą ilgokai viešėjau Veisiejuose, Sigito gimtinėje. Buvo neseniai gimęs mano brolis, o Uršulei – jau šeši mėnesiai, tad tėvai sakė, kad važiuočiau padėti tetai Gražinai prižiūrėti pusseserės.
Kur buvo gera dirbti (3)
Kaptarūnai verti atskiro pasakojimo, kuris apimtų politinius, tautinius, socialinius, žmogiškų santykių, gamtovaizdžio specifikos ir kitus klausimus. Tai vieta, kur nekyla konfliktai tautiniu pagrindu, kur skirtingi žmonės, gerai pažindami vienas kitą, išpažindami skirtingą tikėjimą arba būdami visiškai niekuo netikintys, pakenčia vieni kitus, toleruoja. Jau nejauni būdami ir suvokdami, kad kiekvienam galų gale teks būti nulydėtam į Šalčininkų kapines (taip, ten…
Iš mano muziejaus archyvų
Kažkada seniai, labai seniai, kai Lietuvos žemėje Vytautas Landsbergis dar nebuvo išradęs Sąjūdžio, sėdėjome su Vytautu, bet kitu, prie butelio kažkurio ir sprendėme pasaulinius reikalus. Pašnekovas, visados tikėjęs spausdinto žodžio galia, mane įtikinėjo vidinės partinės demokratijos ateitimi… ar kažkaip panašiai; aš, jokia ateitimi netikintis užkietėjęs cinikas ir skeptikas, pro langą matydamas tiktai pilką cepelinų spalvos dangų, neatsakingai, šiaip sau,…
Kur buvo gera dirbti (2)
Apie Druskininkų sanatorijas – „Dainavą“, „Draugystę“, „Lietuvą“ ar „Eglę“, – kuriose per ilgus gyvenimo dešimtmečius buvau gydoma ne kartą, galėčiau papasakoti daugybę visokių dalykų. Apie dalį jų jau esu parašiusi bankrutavusios leidyklos „Versmė“ užsakymu, bet knygos apie kurortą jie neišleido, sutarties sąlygų neįvykdė, tai tekstą išspausdino Renata Šerelytė „Drauge“. Bet šįkart – apie kitką, apie tai, kur buvo gera…
Kur buvo gera dirbti (1)
Didžiąją gyvenimo dalį intuityviai ieškojau vietos, kur būtų gera būti ir dirbti. Pradžioj pakako stalo savo kambaryje, kuris man atiteko mūsų šeimai sumažėjus. Jis buvo nemažas, aukštom lubom, kaip ir visi vadinamuosiuose Mokslininkų namuose, su dideliu dvivėriu langu, pro kurį iš penkto aukšto galėjai matyti energingai tekančią Nerį, Šv. Rapolo bažnyčią ir Šv. Jokūbo bažnyčios gan rūsčią vakarinę dalį,…
Miltinio rožė
Nors Juozas Miltinis prieš metus jau buvo pašalintas iš teatro vadovo pareigų, paradui tebevadovavo. Beje, ir savo spektaklius prižiūrėjo iki pat 1993-iųjų. Kitaip būtų sunku ir įsivaizduoti.
1984-ieji. Profkiniai
Senais gerais laikais darbininkų ir valstiečių šalyje labai trūko darbininkų ir valstiečių. O tapti geru darbininku ar valstiečiu galėjai tik pasimokęs profkėje. Todėl jų buvo begalė – miestuose, miesteliuose, net kaimuose.
Dvasinės pratybos (3)
Žvelgdama pro vienuolyno langą, prisiminiau turistus Vilniaus senamiestyje: jie žengia, atkišę prieš save knygeles lyg užburti, neatplėšdami susirūpinusio (kartais susižavėjusio) žvilgsnio, vaikšto su planais ir žemėlapiais po bažnyčias, stovi viduryje, dairosi, nervingai sklaido nuotraukomis ir tekstais išmargintus puslapius, dėbčioja įtariai per akinių viršų į šalis, neradę (galbūt išvydę) to, apie ką skaitė knygelėje, – paauksuotos karūnos virš skulptūros galvos…
Dvasinės pratybos (2)
Skaitant Ignaco Lojolos užrašus, mane nustebino įvadas: „Žmogus sukurtas šlovinti, garbinti ir tarnauti Dievui, mūsų Viešpačiui, ir per tai išgelbėti savo sielą, kiti dalykai žemėje sukurti dėl žmogaus, kad padėtų jam siekti tikslo, dėl kurio jis sukurtas.“ Tai turbūt tik literatūrinė metafora, pamaniau. Vienuolyne, perskaičiusi „Dvasines pratybas“ antrą kartą, supratau, kad šventasis Ignacas netuščiažodžiauja, knygelėje nėra jokių literatūrinių puošmenų.…
Dvasinės pratybos
Į Dvasines pratybas užsirašiau prieš pusę metų, perskaičiau viską apie Ignacą Lojolą ir jėzuitų ordiną, kurio įkūrėjas yra šventasis. Plaukiojau ežere, gėriau natūralias daržovių sultis, sutartu laiku atvykusi į Trinapolį, jaučiausi gerai pasiruošusi rekolekcijoms. Atvažiavau truputį anksčiau, į tuo metu vykusias „Kafarnaumo dienas“, paskaitas apie Šventąją Žemę.
