Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (15)

 

Liepos 1 d., trečiadienis

 

Vienas taivanietis studentas, kuris kiekvieną dieną lankydavosi knygyne, prieš išvykdamas namo, paprašė nufotografuoti jį prie knygyno.

Vienas turistas iš Austrijos, pamatęs Ričardo Šileikos stiklainius su smėliu (jų knygyne nemažai pridėliotų lentynose yra), paklausė, ar ten žmonių pelenai.

Studentė iš Japonijos, taip pat išvykstanti namo, užėjo paskutinį kartą išgerti „Alisos Stebuklų šalyje“ – kakavos su visais priedais.

Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavau leidimą publikuoti Povilo dienoraštį.

 

Liepos 8 d., trečiadienis

 

Išvykdamas į Prahą oro uoste sužinojau apie Marčėno mirtį.

 

Liepos 13 d., pirmadienis

 

Vienas vyras knygyne suplanavo siurprizą žmonai gimtadienio proga. Užsakė staliuką su paruošta kava ir pakvietė dainininkę Gabrielę Vilkickytę pagroti pianinu ir padainuoti kelias dainas. Buvo labai jauku ir miela.

Kitas vyriškis, pamatęs Hemingway’aus portretą, paklausė, ar autorius yra buvęs knygyne. To paties pasiteiravo ir apie Matthew Perry. Gerai, kad nepaklausė apie Ariją Stark.

 

Liepos 17 d., penktadienis

 

Sulaukiau pirmo teiravimosi, ar turiu Marčėną.

 

Liepos 18 d., šeštadienis

 

Tik ryte (apie 11 val.) eidamas į knygyną ir matydamas tuščias gatves supratau, kad šiandien šeštadienis. Vasarą Vilniuje nuobodu. Netinka Vilniui karštis…

Knygyne žmonių labai mažai. Niekam neįdomu, kad yra gerų knygų, neįdomu ir nuolaidos joms. Stumti laiką sunkiausia. Mane labai blogai veikia šis betikslis sėdėjimas. Seniau, prieš kokius 10 metų, dar buvo entuziazmo laukti ar ką nors daryti, kad prikviestum užeiti. Dabar šitas nestabilumas žlugdo ir patį, ne tik knygyną. Visgi seniau buvo kitaip. Neseniai užėjęs vienas vaikinas pasiteiravo, ar aš nepažįstu ko nors, kas su juo galėtų praleisti keletą valandų, parodyti Vilnių, kol jis dar jame. Tai ir pasakiau jam, kad jei būtų pasirodęs knygyne prieš 10 metų, tikrai būtų radęs kokį nors asmenį, kuris mielai su juo būtų pabuvęs. Greičiausiai ir aš pats po darbo būčiau išėjęs su juo vynelio į „Tappo d’Oro“. Kur tie žmonės dabar? Užaugo, surimtėjo, vaikų prisidarė… O naujų, tokių, kuriems būtų įdomu nuolat trintis knygyne, mažuma ir jie drovesni.

Kaip tik prisiminiau prieš kelias dienas buvusios Gabrielės Vilkickytės žodžius. Ji knygyne lankosi nuo devintos klasės. Kartą, dar būdama mokykloje, man pasakė, kad norėtų, jog aš knygyne dirbčiau ir po 20 metų. Štai jau 17-ieji eina.

 

Liepos 19 d., sekmadienis

 

Išvykome į Panevėžį aplankyti mamos. Pasivaišinę arbata ir skanėstais, toliau tęsėme kelionę į Labanorą. Pagaliau, pirmą kartą šiais metais, išsimaudžiau. Baltųjų Lakajų paplūdimys prie Mindūnų apžvalgos bokšto švarus ir saikingai gilėjantis. Žmonių nedaug, o tai čia reta. Gaila, kad Mindūnų parduotuvėje tvyro itin smarkus pelėsio kvapas – tokia gera vieta prekybai vasarą, o jokių pastangų nors kiek pasitempti.

 

Liepos 20 d., pirmadienis

 

Ryte Labanore pažadino užgiedojęs gaidys. Išvedęs Skaską išgirdau klegenančius gandrus, tolumoje gerves. Vykstant į Vilnių pradėjo smarkiai lyti.

12 val. jau buvau Vilniaus universiteto bibliotekoje, Rankraščių skyriuje. Užsakęs keletą laiškų ir laukdamas, kol juos atneš, užrašiau dienoraštį.

 

Liepos 21 d., antradienis

 

Lietinga diena, na kaip ir Lietuvoje vasaromis įprasta – pusvalandį lyja, pusvalandį šviečia saulė, todėl knygynas pilnas žmonių.

Užėjo mergina, nešina pagaliu, pasižvalgiusi ir išėjusi jį užmiršo. Po dešimties minučių grįžo pasiimti. Geras pagalys – vertingas daiktas.

Užėjo Deividas Preišegalavičius, Marijus Gailius, Burokų šeima. Vakare Zigmas atvežė knygų.

 

Liepos 22 d., trečiadienis

 

Knygyne tuščia. Užėjo du vaikinai. Kalbasi apie Kafkos „Metamorfozę“. Ją skaitęs pasakojo neskaičiusiam. Pabaigoje pabrėžė du pagrindinius knygos moralus: tave visuomet gali palikti tavo šeima ir jei „nepajudėsi“ gyvenime – virsi vabalu.

Mergina iš Pasvalio, pirmą kartą knygyną suradusi pernai rudenį, prisipažino, kad kiekvieną kartą būdama Vilniuje užeina į knygyną. Sako, kad Pasvalyje nieko gero. Nerekomenduoja ten vykti.

 

Liepos 26 d., sekmadienis

 

Ispanų pora teiravosi apie XIV–XV a. lietuvių karių aprangą ir ginkluotę. Pasakojo, kad Tanenbergo (Žalgirio) mūšį ispanai pateikia kaip pavyzdį dėl jame kryžiuočių panaudotų bombardų.

Vienas vaikinas jau teiravosi „Iliados“, nors greičiausiai norėjo „Odisėjos“. Dar vienas užsisakė šalto pieno stiklinę.

Man patinka pro knygyną gatvėje praeinantys ir persižegnojantys žmonės. Kitoje gatvės pusėje Šv. Dvasios bažnyčios pagrindinis altorius…

Viena užsienietė eidama pro knygyną paskambino varpu, pakabintu ant knygyno iškabos, ir paklausė, kodėl jis čia. Atsakiau, jog tam, kad paskambinčiau juo kiekvieną kartą, kai atveriu knygyną.

 

Liepos 31 d., penktadienis

 

Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve. Peržiūrėjęs Liudo Giros ir Juozo Paukštelio korespondenciją įsitikinau, kad čia nieko nėra, kas man reikalinga. Maloniai šnektelėjęs su vyriausiąja muziejaus rinkinių kuratore Reda Rėklyte apie muziejaus kartoteką ir archyvistiką, pasivaikščiojau muziejaus kiemelyje.

Prieš išvykdamas užsukau Kauno arkikatedron, pasimeldžiau. Paskui dar įlindau į Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią. Tik užėjus smarkiai trenkė pelėsiu. Liūdna. Grįždamas į Vilnių užsukau į Žaslius. Miestelio bažnyčia ant kalniuko prie pat ežero, kurio pakrantėje prirakinti vandens dviračiai. Keistai sumišus karštam dienos orui ir vandens vėsai padvelkė aštuoniasdešimtinių, vaikystės vasaros, kvapu. Apėjau bažnyčią, apžiūrėjau šventoriuje palaidotų kunigų kapus, pasėdėjau ant suoliuko. Jau kelintą kartą pastebiu, kad mane aplanko keistas jausmas ant antkapių matant žmonių, apie kuriuos skaitau, kuriuos studijuoju, pavardes. Rodos, lyg pažinojau juos, nors nemačiau, o dabar išvydęs antkapius lyg sugretinu žinias apie juos su jų kūnu. Antkapį tapatinu su kūnu. Raidės ant antkapio, išskaptuoti raidžių grioveliai – žmogaus fiziniai bruožai.

Grįžęs į Vilnių, 18 val. nuėjau į mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Prieš mišias galingai užgrojus vargonams, juos išgirdau pirmą kartą, net sietynai sujudėjo. Tai mane nustebino ir sudomino.

 

Rugpjūčio 3 d., pirmadienis

 

Dalyvavau atidengime arba, kaip sakė Norbertas Černiauskas, „apskaityme“ atminimo lentos Alfonsui Nykai-Niliūnui ant J. Savickio g. 13 namo, kuriame jis gyveno 1941–1944 m. Emilija papasakojo apie Nykos apsigyvenimo čia istoriją. Susirinkusieji: Saulius Žukas, Manfredas Žvirgždas, Aurimas Švedas ir kiti, paskaitė Nykos eilėraščių.

 

Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

 

Molėtuose. Trumpam susitikę su Molėtų krašto muziejaus vyriausiąja rinkinių kuratore Jolanta Slavinskiene pakalbėjome apie Molėtus prieš šimtą metų. Jolanta aprodė ekspoziciją, kuri puikiai supažindina su Molėtų krašto istorija pradedant net nuo Luokesų ežero gyvenviečių. Dėmesys detalėms, bendradarbiavimas su kitais muziejais ir kūrybiškumas ekspoziciją pavertė viena geriausių iš visų krašto muziejų ekspozicijų, kuriose iki šiol esu buvęs.

Apžiūrėjau bažnyčią, prie jos jau ir prieš šimtą metų prilipusias, perpildytas kapines. Pastovėjau prie Molėtų bažnyčios statytojo kunigo Kazimiero Bandzevičiaus kapo. Nuėjau iki buvusios vidurinės mokyklos pastato, kuriame dabar „šmutkelynas“. Kitoje gatvės pusėje siaubingu virtęs, nes čia buvo NKVD būstinė, gydytojo Jauniškio namas.

Buvusio štetlo traukos centras – žydų prekybininkų namai. Nors yra keletas tuščių patalpų, raudonų plytų statinyje įsikūrusios kavinės, maisto parduotuvės, grožio paslaugas teikiančios įstaigos, avalynės taisykla. Užėjęs į „Vanilinį dangų“ paprašiau galimybės pasinaudoti tualetu. Gavęs raktą ir nurodymus, kaip jį pasiekti, patyriau įdomų pasivaikščiojimą vienoje iš to pastato dalių. Rekomenduoju.

Pašte, siųsdamas atviruką Em, darbuotojos paklausiau, kur čia būtų galima fainoj vietoj nusimaudyti. Patarė nuvykti prie Dūrių ežero.

Atsivėsinęs ežere, beje, puikioje prieigoje prie ežero, vykdamas Vilniun dar sustojau apžiūrėti Bijutiškio bažnyčios.

 

Rugpjūčio 7 d., penktadienis

 

Nuo 9 iki 15 val. darbavausi Kaišiadoryse. Grįždamas užvažiavau apžiūrėti Gegužinės bažnyčios. Nuėjau prie upės pro senuosius parapijos namus ir sugalvojau persikelti į kitą Neries krantą, todėl, dar pakeliui stabtelėjęs ir užlipęs ant Budelių piliakalnio, kirtau Nerį Padalių–Čiobiškio keltininko Gedimino vieninteliu Lietuvoje srovės varomu lininiu keltu. Rekomenduoju.