Dar kartą sulaukę
Ne visai pasaka čia. Esu matęs ir šventęs tokias Kalėdas. Su pusnimis sulig stogais. Per sniegynus šiaip ne taip prapėduotu takeliu. Su didžiąja, absoliučia tyla. Kitapus auksinių langų. Leidžiantis ir leidžiantis iš dangaus baltai masei. Turbūt jau niekada nepasikartos. Ar visa tai geriau, kalėdiškiau už milijoną burtažodžių Merry Christmas, išklausytų per šį adventą Amerikoje ir Kanadoje? Ir dar milijoną žvalių melodijų, kuriose ir tas sniegas, ir naujagimis po žvaigžde ar po snaigėmis, ir elnio Rudolfo raudona nosis. Neturiu atsakymo, kas geriau per Kalėdas. Merry Christmas lavina turbūt gali džiuginti ir svaiginti panašiai kaip naktinis snaigių šokis.
Tas senas tarybinis atvirukas, atsiradęs kitame pasaulio gale, šiaip jau nieko ypatingo nereiškia. Netyčia aptikau jį tarp popierių, sukištų į stalčiaus dugną. Mirusio kunigo palikimas, kurio jau niekam nebereikia. Kunigą pažinojau, prisimenu. Dar man buvo gražu, kad ant šio kalėdinio sveikinimo nėra jokių proginių šūkių, prakartėlių ir šventų personažų. Tik sninga ir sninga. Neaišku, kas to piešinio autorius nei kur ir kada išleista, koks tiražas, kiek kainavo – tuos dalykus anais laikais būtinai nurodydavo. Visa spauda buvo valstybinės reikšmės dalykas, prižiūrimas cenzūros, aprobuojamas. Taigi keista, kad šis spaudinys be nieko, lyg iš kokio pogrindžio. Atviruką į Toronto miestą iš Lietuvos pasiuntė mirusio kunigo sesuo. Pavyzdingu tarybinės mokyklos dailyraščiu viduje įrašytas sveikinimas sulaukus šv. Kalėdų ir naujametiniai laimės linkėjimai. 1984 metai. Adresatui turėjo būti labai brangu, jei išsaugojo per visokias kraustynes ir kunigiško turto revizijas.
Pasijutau, lyg pats būčiau gavęs tą popierėlį ir pasveikintas su šventėmis. Gal tik truputį kitaip negu anuo milijonu smagių burtažodžių. Priverstas Kalėdų proga galvoti apie gyvenimą ir mirtį. Apie kunigą, seniai besiilsintį lietuvių kapinėse Toronto priemiesty. Kitados kelerius metus gyvenome čia po vienu stogu. Neatrodė, kad būtų sentimentalus ir prie ko nors prisirišęs. Šypsojosi retai. Kalbėjo irgi tik iš reikalo. Per pamokslus rūsčiai bardavo sugedusį pasaulį ir vis primindavo Dievo teismą. Daugumai parapijiečių, aišku, nepatiko. Taip pat ir man, kitaip traktavusiam Šventuosius Raštus. Bendra kalba buvo neįmanoma. Laikė mane eretiku, pasiųstu griauti tradicinio tikėjimo. Atsisveikinant anglų kalba palinkėjo vešlių ganyklų. Pagal psalmės tekstą.
Atšildavo, pagyvėdavo tas kunigas tik prieš Kalėdų šventes. Mat buvo įsipareigojęs kasmet šalia bažnyčios durų įrengti prakartėlę. Iš faneros išpjaustytos ir ryškiai nudažytos Betliejaus veikėjų figūros, avys ir asilai, milžiniška žvaigždė viršum visko. Darbo buvo per akis, ypač pagyvenusiam žmogui. Įdomu, kad kūdikėlis Jėzus savo kalėdinėje kompanijoje atsirasdavo tik paskutinę akimirką. Atrodė, kad jis pasislėpė ar išėjo pasivaikščioti po miestą. O sykį, kai siautė šlapdriba, mažasis personažas saugiai gulėjo apgaubtas permatomu maišu. Lietuvoje tais laikais tarp paauglių buvo populiaru svaigintis kažkokiais klijais. Prileidžia jų į polietileninį maišelį, įkiša galvą ir uosto, kaifuoja. Taip mano mintyse tie vargšai gatvės vaikai irgi buvo priimami į Kalėdų paveikslą, tarp piemenų ir karalių, šalia Dievo Sūnaus, kuris žadėjo būti panašus į mus.
Kalėdoms mūsų pasaulyje leista pasidaryti iš bet ko. Iš balto žiemos peizažo, o jeigu esi Pietų pusrutulyje – ir iš spiginančios saulutės. Iš tuštumos tiek aplinkui, tiek viduje. Taip pat ir iš pertekliaus, kvailo ir neskoningo, bet kažin kaip pataikančio į vieną toną su pertekliumi, atneštu ano tolimo gimimo. Jau pažinome, drauge su visu pasauliu, ką reiškia pandeminės Kalėdos. O dar anksčiau – ir Kalėdos su uždangstytais iš baimės langais. Ukrainai jos dabar vėl bus iš karo, ir tai nėra vien fakto konstatavimas. Prisimenu, kaip „Sveikas, Jėzau gimusis“ keliskart buvo giedama prie kapo duobės. Kalėdos su dovanų maišu, meilės ir švelnumo pliūpsniais, bet lygiai ir su klaidų ir kalčių našta, vienatvėje, skausme. Nieko originalaus tame sąraše. Ko nebūtų jau senų seniausiai sudėta į sakinį „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.
Kaltas tik jis, pagrindinis viso to veikėjas, ir kiekvieną kartą galima tai iš naujo pajusti. Todėl mums nė nereikia ko nors pagerinti ar papildyti, pakylėti, sudvasinti. Raginti pasaulį įsileisti Kristų. Jeigu Betliejaus istorija buvo paties Dievo darbas, ką dar galėtų pridurti čia mirtingas žmogus?
Nebent paėmęs kokį paveiksliuką užrašyti kitoje pusėje: „Sveiki sulaukę šv. Kalėdų!“ Geriausia – dailyraščiu. Tačiau tinka ir visokios kreivos raidės. Ar su gramatinėmis klaidomis. Juk yra kas tai ištaiso, pagražina, saugo stalčiuose.
