Klausimas vasarai
Tie du Vilniaus vaikeliai čia pateko be ypatingos progos. Pirmųjų komunijų metas jau praėjęs. Išsiskirstė dainų ir šokių šventė su moksleivių tuntais Pilies gatvėje. Nuotraukoje pavaizduota Kalvarijų koplytėlė irgi atostogauja iki kitų Velykų ar Sekminių. Liko tik fonas – vasara. Ta pati kaip prieš šimtą metų. Net jei fiksuotum naujus karščio rekordus ir vis įmantresnius vasarojimų maršrutus.
Nuotrauka, pažymėta 1929 metais, yra paprasta, mėgėjiška, nors šiaip Kalvarijų kryžiaus kelio procesijas nuo XIX amžiaus pabaigos mėgo fotografuoti visi garsieji Vilniaus fotomenininkai. Vieta romantiška, kelias ilgas, koplytėlių per trisdešimt, galima į valias prisigaudyti puikiausių kadrų. Prisimenu, vienoje Bułhako nuotraukoje matyti ant kelių parpuolusių maldininkų būrys, dideli ir maži, tokia švytinti, baltų skarelių ir basų kojų sukelta epifanija.
Šitie vaikai – ne basomis, abu tvarkingai aprengti, turbūt miesčioniukai. Gal brolis ir sesuo. Pamaldžiai, pagal visas taisykles sudėtos rankos. Veikiausiai jie suaugusiųjų suklupdyti ir dabar šiek tiek pozuoja prieš objektyvą. Bet vaikai yra vaikai, jie neatlaiko disciplinos, ilgų maldų ir ima dairytis į šalis. Gražiausia nuotraukoje ir būtų tas lengvutis galvų kryptelėjimas, pasisukimas ir žiūrėjimas vieno į kitą. Bežodis dialogas. Berniukas vos vos šypsosi. Ačiū, kad fotografas visa tai pamatė ir perdavė. Bažnyčioje išeitų neblogas pamokslas, kaip nuo akistatos su anapusybe žvilgsnis turi persikelti į žmonių pusę, link gyvenimo ir kasdienybės. Antai Mergelė Marija po susitikimo su arkangelu nedelsiant vizituoja giminaitę Elzbietą. Pagal tą Evangelijos epizodą atsirado net atskira moterų vienuolija, specialaus dvasingumo rūšis.
Vaikams virš galvų matosi koplyčios vidus ir ten buvęs paveikslas. Padidinęs vaizdą atpažįsti Kryžiaus kelio sceną, pavadintą „Jėzus sutinka savo Motiną“. Vilniaus Kalvarijų plane tai yra 24-oji stotis. Šalimais – dar trys ar keturios identiškos išvaizdos koplyčios jau kitu pavadinimu ir su kitais paveikslais. Kaip žinoma, 1962 metais Kalvarijos buvo valdžios išsprogdintos, išskyrus kelias koplyčias, stovinčias arčiau bažnyčios. Viskas sparčiai atstatyta po Nepriklausomybės. Senųjų eitynių per visą miestą ten jau nebūna, bet vieta populiari, mėgstama piligrimų. Kalvarijos vaizdingame Verkių kampelyje atsirado XVII amžiaus antroje pusėje kaip padėka Dievui už pasibaigusią rusų kariuomenės invaziją Vilniuje. Tema, buvusi svarbi per Atgimimą. Ir dabar vėl kaistanti. Kažin kaip visos šalys ir tautos, nusimetusios svetimųjų priespaudą, būna linkusios priskirti savo pergalę Dievo veikimui. Ir tik nedaugelis drįsta prasižioti, jog kartais priespauda irgi gali būti Dievo plano dalis. Kas ten žino Viešpaties kelius. Biblijos pranašams už tokias mintis lėkdavo galvos.
Vasara lyg ir neturėtų būti palankus metas gaudyti dvasinius dalykus. Kada gi, jei ne vasarojant, daromės perdėm kūniški, tiek poilsiaudami, tiek dirbdami, ir ypač kai tas darbas – iki devinto prakaito. Pagailsta kūnelio, kuris galėtų sau tįsoti paplūdimy. Kasmet po Joninių bažnyčios smarkiai pratuštėja, jau nuo senų laikų taip, pasiskaitykim savo klasikus. Net dvasiškieji tėveliai šiuo metu labiau nei altoriaus geidžia dumti kur nors tolyn ir būti kaip visi žmonės. Ne veltui vis skamba maldavimai, kad atostogaujantys tikintieji nepamirštų dvasinių vertybių.
Nors Pradžios knygoje sakoma, jog sukūręs pasaulį Dievas septintąją dieną ilsėjosi, sunku įsivaizduoti, kad jam ir toliau kas savaitę reikėtų tradicinio šabo, o sykį per metus – ir rimtesnių atostogų. Na ir kurgi jis keliautų, kaip ilsėtųsi, dieną naktį pririštas prie mūsų reikalų! Apvaizdos akis trikampyje su spinduliais neužsimerkia, budi ir budi. Vasarą darbo dangui tik pagausėja.
Kai dabar pagalvoju, kone visi svarbiausi, labiausiai paveikę ir įsiminę dvasiniai dalykai man yra nutikę kaip tik vasarojant. Keletas pranašiškų sapnų (vienas aną savaitę), lemtingi susitikimai ir sumanymai, pašaukimo džiaugsmas, sugrįžimai namo, įsimylėjimai, didieji sielvartai ir didelė viltis, paguoda. Rodos, tyčia buvo pasirinktas metas, kada nei lauki, nei sieki ko nors įstabaus, antgamtiško. Kada tavo laimei visiškai užtenka šios žemės, gamtos, kūno.
Tiedu vaikeliai, nors suklaupę ant akmeninių koplyčios grindų, ačiū Dievui, kol kas nenutuokia apie jokius kryžiaus kelius. Bet amžius jų – pavojingas. Dar po dešimtmečio ant šio miesto kris bombos, liepsnos ir grius namai. Jiems abiem bus apie dvidešimt. Tai tas amžius, kada vardan tėvynės ir laisvės einama į ugnį. Daugybė ir ėjo, mergaitės išvien su vaikinais. Nesužinosime, koks tų dviejų vaikų likimas ir kokie kryžiaus keliai jiems teko. Mums per juos perduota tik ta pati vasara, tas pats Bažnyčios išpeiktas kūniškumas, lengvos šypsenos. Gal ir tas pats klausimas, galvai vos kryptelėjus į tą pusę, kur kita galva. Ar tau gerai čia, ar džiaugiesi? Ar matai, kaip gražu aplinkui ir mes abu kokie gražūs? Ar galiu tikėtis, kad ir kitą vasarą būsime kartu?
