Groti ir giedoti griuvėsiuose
Dar vienas netipiškas karo metų kadras. Kažin kur vokiečių okupuotoje Rusijos periferijoje. Tiesą pasakius, iš pirmo žvilgsnio ir nesuprastum, kas čia konkrečiai pavaizduota. Kad prie fortepijono sėdintis žmogus yra karys, matosi tik iš aulinių batų. Pro langus tiesiai į objektyvą mušanti šviesa paskandina figūrą rūke. Fotografui daug svarbiau buvo pati situacija. Ir galbūt muzika, kurios mes jau niekaip neišgirsime. Kas ji šiame kontekste? Pergalės maršas? Atgailos psalmė? Requiem fragmentas?
Kas dar prisimena tarybinius laikus, veiksmo vietą turėtų atpažinti. Kariniuose daliniuose, mokymo įstaigose, internatuose būtinai atsirasdavo speciali patalpa, skirta kultūriniam ir ideologiniam darbui. Vadindavo ją raudonuoju kampeliu, Lenino kambariu ir panašiai. Nelyg kitados namų koplyčios didikų rūmuose ir dvaruose. O vietoj pamaldų vykdavo įvairūs komunistiniai ritualai, paskaitos, koncertai, meninė saviveikla. Aplinkui sukurta atitinkama ikonografinė programa, Kremliaus vadų portretai ir biustai, vėliavos, šūkiai. Nuotraukoje gerai matyti buvusi scena su užkulisiais. Sulaužyti, išmėtyti rakandai – dalis senojo inventoriaus. Meninės agitacijos jau nelikę. Prašmatnus fortepijonas – lyg per stebuklą sveikas, ten pat, kur ir stovėjo. Kažkas šalimais pastate ir gyveno, miegojo, nes pristatyta vienodų geležinių lovų. Beje, jos labai primena tas, kurios išliko buvusiame KGB kalėjime Vilniuje. Greičiausiai šis raudonasis kampelis priklausė kokiam nors internatui ar kareivinėms. Nežinia, ar viską čia nusiaubė besitraukianti rusų kariuomenė, ar naujieji šeimininkai, kuriems tokių vietų užėmimas bei sunaikinimas turėjo dar ir simbolinę reikšmę.
Bet, aišku, didžiausias simbolis yra tame visame bjaurume suskambėjusi muzika. Nesvarbu, ar prie instrumento atsisėdo tik šiaip atsitiktinis smalsuolis, ne kažin ką temokąs, ar patyręs atlikėjas, gal profesionalas. O jų visose kariuomenėse per mobilizacijas atsiranda ne vienas. Taip pat ir kitų menininkų bei poetų, dvasinių seminarijų auklėtinių, net vienuolių. Galima įsivaizduoti, ką išgyvena toks žmogus, įmestas į karo mėsmalę ir vieną dieną netyčia gavęs galimybę bent akimirką vėl būti tuo, kas esi. Pažįstamas jausmas, nors kariauti neteko.
Muzika, dainos ir giesmės griuvėsių fone nėra naujiena, pradedant Jeremijo raudomis priešų parblokštoje Jeruzalėje. Tas pačias pranašo raudas užtrauks jaunas Vilniaus kunigas, kai pokario metais įsiveržę valdžios atstovai niokos ir plėš jo bažnyčią, pasmerktą nebūti. Iš Antrojo pasaulinio karo pabaigos likęs amerikiečio karininko pasakojimas apie moterį, kuri netrukus po žvėriškų Dresdeno bombardavimų 1945-ųjų vasarį sugriautame bute pati sau skambino pianinu. Tarp tinko nuolaužų, lentgalių, plytų, stiklo šukių. Pianinas buvo aplūžęs, moters rankos drebėjo, melodija trūkčiojo. Karininkas susijaudino. Gal pajuto kaltę? Juk jo šalies lėktuvai daužė ir degino tą miestą, atnešė tūkstančius mirčių.
Ar visa tai reiškia tik tiek, kad mūzos nebūtinai turi nutilti žvangant ginklams? Kad grožis, menas, kūryba nesileidžia nugalimi bombų? Kad žmogaus siela yra daugiau, galingiau už pačią mirtį?
Man tie pavyzdžiai atrodo kaip amžinas žmogaus skundas dangui. Priekaištai Dievo visagalybei ir meilei. Jo pažadams mus globoti, ginti, apsaugoti. Biblinis Jobas, kenčiantis be kaltės, tik dėl dangaus eksperimentų, grūmoja aukštybėms ir kviečia Dievą pasiaiškinti. Bet danguje tokiais atvejais absoliuti tyla. Kai kas sako, jog Viešpats tąsyk verkia kartu su žmogumi. Nepamatysime, nesužinosime, bent kol kas. Jobui leidžiama suprasti, kad jo sielvartingas šauksmas yra sakramentas. Kenčiančiojo atpirkėjas ir gelbėtojas. Panašiai bus ant Golgotos kalno: „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ir čia atsakymas – tyla. Jai pasiduodama. Ji tampa Velykų rytmečiu.
Per prabėgusią vasarą pasaulis buvo vėl sklidinas negandų ir sukrėtimų. Jobo dejonių ir priekaištų. Skausmo ir įtūžio dėl Bažnyčios puikybės, nežmoniškumo, veidmainystės. Deja, čia ir dabar nėra recepto, kaip vienu akimoju išspręsti problemas, užkardyti gamtos ar žmonių sukeltas nelaimes, reformuoti ydų apimtas institucijas. Pagaliau – perkurti save pačius, gimtosios nuodėmės nešiotojus.
Pasilieku su giliu atodūsiu. Duok Dieve, kad skaudėtų ir kad nevaidintum pasaulio gydytojo. Dainuoti nemoku, groti – juo labiau, bet kažkas kitas ar kiti nuodėmės tamsoje, prie vienų ar kitų griuvėsių ims ir užgros, užgiedos ką nors iš mūsų amžinojo vilties ir gyvybės repertuaro.
Ir jei neatsirastų žmogaus, angelai stos jo vieton. Jie pasirengę. Ne pirmą sykį taip.
