Popierėliai, popierėliai…
Tebūna tai pasveikinimas „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams Vasario 16-osios proga. Juo labiau kad atvirukas išleistas tais pačiais 1918-aisiais. Ir net gyveno jis, buvo saugomas daugybę metų toje pačioje Pilies gatvėje Vilniuj, netoli nuo vietos, kur ir gimė Nepriklausomybės Aktas. Kalbu apie Marijos Šlapelienės namus. Jie kiek aukščiau signatarų pastato, jau ties posūkiu į Bokšto gatvę. Ten irgi dabar muziejus. Amžiaus pradžioje caro valdžiai atšaukus spaudos draudimą, Vilniuje per visus karus ir okupacijas, iki pat 1949 metų, veikė Šlapelienės lietuvių knygynas. Leido ir platino ne tik knygas ar laikraščius, bet ir pirmuosius lietuviškus atvirukus. Pati knygyno šeimininkė juos meiliai vadino laiškeliais. Šis patriotinis atvirukas kitoje pusėje taip pat pavadintas laiškeliu. Gražu. Vytį raudonos vėliavos fone nupiešė dailininkas Antanas Jaroševičius, kampe jo inicialai. Deja, jokio įrašo ant šio laiškelio nėra, paštu jis nebuvo siųstas, atrodo lyg naujas. Žinia viena: „Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“
Šlapelienė visą savo amžių nugyveno tame pačiame name. Tarybiniais laikais jo didžioji dalis buvo nacionalizuota, paversta komunaliniais butais, iš kurių vienas paskirtas ir namo savininkei. Uždarant knygyną valdžia konfiskavo apie 10 tūkst. leidinių. Nors ir netekusi knygyno, Vilniaus inteligentams Šlapelienė buvo gerai žinoma, sulaukdavo svečių, mėgo bendrauti ir prisiminti senas miesto istorijas. Namuose buvo likę šiek tiek uždaryto knygyno gėrybių, kurių ponia Marija vis dovanodavo savo lankytojams. Yra pasakojama, kad sykį atėjus pas ją į svečius studentų filologų būreliui su savo dėstytoju ji kiekvieną apdalijusi tuo raudonu patriotiniu atviruku su žodžiais apie nepražūstančią Lietuvą. Studentai galbūt džiaugėsi, bet jų profesoriui turėjo drebėti kinkos ir vaidentis dideli nemalonumui, jei kas imtų ir išplepėtų. Kitą kartą, per Vilniaus miesto jubiliejų, Šlapelienė senuosius savo knygyno atvirukus draugams ir pažįstamiems išsiuntinėjo valdišku paštu. Jau kaip tikrus laiškelius. Buvo drąsi moteris. Signatarų namai, kaip ir uždarytos miesto bažnyčios, turbūt skleidė ypatingas laisvės bangas. Su tokiais reiškiniais režimui nesisekė kovoti.
Kad tie Šlapelienės knygyno laiškeliai anuomet buvo pavojingi valdžiai, liudija ir kita istorija. Dabar man likęs tik vienas toks Vyčio atvaizdas, o mokyklos laikais turėjau jų gerą krūvą, apie pusantro šimto. Senamiesčio draugelis buvo jų iš kažkur prisirinkęs, gal užtikęs kokiame nors sandėliuke ir nežinojo, ką su jais daryti. Kiti jam sakė, jog tai fašistų darbas. Pasiūliau mainytis. Rodos, į pašto ženklus, gal į kramtomosios gumos popieriukus ar užsienietiškų automobilių nuotraukas. Mainai pavyko. Parsinešiau atvirukus namo. Kad pasigirčiau, buvau jų kažkiek nusinešęs ir paplatinęs savo klasėje. Istorijos mokytoja pamačiusi sukėlė skandalą, grasino kreiptis į atitinkamus organus. Girdi, antitarybinė propaganda, kalėjimas garantuotas. Greičiausiai nesikreipė, matyt, pati išsigando problemų. Na, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad po kelerių metų saugumas atėjo pas mus į namus daryti kratos. Pačios pirmosios, nelyg kokio sakramento. Aišku, dėl rimtesnių dalykų, ne dėl antikvarinių atvirukų, bet kartu su kitu grobiu pareigūnai susikrovė ir juos, kruopščiai visus suskaičiavę. Tiesa, vėliau baudžiamojoje byloje tarp įkalčių jie nefigūravo. Gaila tik, kad negrąžino. Greičiausiai buvo sunaikinti. Kartu su Brazdžionio ir Bradūno eilėraščiais. O šitą vienintelį po kurio laiko radau paslėptą knygoje. Jis stebuklingai išliko, nes ir vėl yra reikalingas.
„Kas bus, kas nebus, bet Lietuva nepražus!“ Dar ne taip seniai tik būtum nusišypsojęs dėl to plakatinio patriotizmo ir naivumo. Ir apskritai, kokie čia pavojai, kokios pražūtys po visų atgimimų, po NATO ir Europos Sąjungos. Bet štai skambina užvakar jautri ir išmintinga moteris, puikios prozos autorė ir klausia, ar laukti karo. Ir kaip laukti, jei iš tiesų jis artėja. Nepuolu prikaišioti sąmokslo teorijų, čia ne tai. Prisipažįstu nežinąs. Tik aišku, kad niekur neišvažiuosiu, nebėgsiu. Ji sako: ir aš. Sutariam, jog remsime Ukrainą. Palaikysim vienas kitą malda ir visaip kitaip. Niekas daugiau nuo mūsų valios nepriklauso. Šaudyti ir sprogdinti jau neišmoksime.
Nepriklausomybės Aktas kažkurio iš signatarų buvo pavadintas Vilniaus lapeliu (kaip panašu į Šlapelienės „laiškelį“!). Atseit, mažas ir nežymus, labiau kaip troškimas, svajonė, vizija. 1918 metų vasario 16-osios popietę, šeštadienį, išėjus iš ano istorinio namo Pilies gatvėje, pasak vieno įvykių liudininko, ir toliau „drėbė šlapias sniegas“. Pro šalį slinko tie patys vokiečių kareiviai, ant pilies bokšto tebesiplaikstė kaizerinė trispalvė. Duona ir toliau buvo už korteles. Arbata seniai be cukraus. Malkos suskaičiuotos padieniui.
Kada prasideda laisvė? Kaip ji atrodo? Ką reiškia?
Atsakymai yra, jie žinomi. Ypač kai esi ragavęs nelaisvės. Bet ir neragavusieji jaučia, įspėja, kaip neįmanoma būtų be jos, laisvės. Tegul iš pradžių per miglą, tik lapelyje ar laiškelyje.
