Mūsų žmogystė, išėjusi į karą
Nors karo ir karų turbūt kaip niekad apstu dabar mūsų pasaulyje, panašių vaizdų žiniasklaidoje vargu ar pamatytum. Jeigu jau rodo karius, tai jie dirba savo tiesioginį darbą – kariauja. Deda sviedinius į pabūklus, tada drioksteli šūvis, aplinkiniai užsikemša ausis. Sviedinys kažin kur nusileis ir sprogs. Ar pataikė į tikslą, nežinia. Kovinių dronų operatoriai, kai jie darbuojasi prie savo įtaisų, man primena, kaip vaikystėje su draugais gamindavome ir laidydavome lėktuvų modeliukus. Dar retkarčiais televizija parodo, kaip kariai ilsisi apkasuose arba bunkeryje: gurkšnoja arbatą, užkandžiauja, snūduriuoja, o kažkas, pasiilgęs švelnumo, glosto katę. Visa kita kario gyvenime lieka anapus kadro. Ar bent neprieinama pašaliniam žvilgsniui. Nedera pasirinktam karo naratyvui. Nefotogeniška.
Ši Antrojo pasaulinio karo laikų nuotrauka internetiniame aukcione buvo priskirta prie nuorodų Militaria ir Russland. Esą čia pavaizduoti rusų belaisviai ir juos prižiūrintys vokiečių kareiviai. Nei metų, nei vietos nenurodyta, nors viskas aišku ir be to. Kitoje pusėje išlikusios klijų žymės, vadinasi, nuotrauka saugota albume ir buvo svarbi savininkui. Gali būti, kad jis vienas iš tų dviejų besišypsančių vermachto karių. O gal trečiasis, pats fotografas? Fotografuota labai mėgėjiškai, greitomis, per daug nesitaikant, bet kadras unikalus.
Tame skyriuje Russland nuolat sukasi keli tūkstančiai ano karo nuotraukų. Brangių ir kone pusvelčiui. Vienos išsyk patraukia akį ir atranda pirkėją, o daugelis kitų ilsisi metų metais. Susidomėjimą rusiška tematika smarkiai apkarpė agresija Ukrainoje. Vokiečiai karo metais, ypač pradžioje, labai mėgo fotografuoti rusų belaisvius ir jų sudaužytą techniką, išvartytus Stalino ir Lenino paminklus. Toks saldus nugalėtojų triumfas. O jeigu dar tavo priešas iškėlęs rankas ir maldauja pasigailėti! Dažniausiai vaizduojamos nesuskaitomos belaisvių voros, apiplyšusi, alkana, nusikamavusi minia. Pagyvenę ir visai vaikiški veidai, kai kurie tamsaus azijietiško gymio, įkypom akimis. Pasitaiko moterų, jos kažkodėl žengia pirmosios. Būna minioje ir sužeistųjų, draugai juos veda už parankių ar neša, nes nepaeinantys paprastai nušaunami. Kitas dažnas siužetas – belaisvių grumtynės prie katilo su putra. Išgyventi buvo sunku, ypač tuomet, kai vokiečiams ėmė nesisekti ir milijoninė belaisvių armija tapo papildoma našta Reichui. Oficialiai skelbiama, kad nacistinė Vokietija buvo paėmusi į nelaisvę beveik šešis milijonus Raudonosios armijos karių; daugiau kaip pusė jų žuvo.
Tai, kas užfiksuota šiame kadre, yra absoliučiai nefotogeniška visų karo vaizdų kontekste. Esu matęs tik vieną panašaus turinio nuotrauką, kur kaimietė mergina stovi pridėjusi prie burnos gertuvę jaunikliui belaisviui, apraišiotam tvarsčiais, matyt, likusiam be rankų. Juos lydi žvilgsniu uniformuotas vokietis sanitaras, šiek tiek nustebęs, tarsi atsiribojęs nuo to, kas čia vyksta. Gailestis, artimo meilė priešui, net sužeistam ir beginkliam, karo požiūriu nėra geras jausmas. Ir gana pavojingas, kadangi pakerta kovos dvasią, išduoda saviškių viršenybę. Visi supranta, kad pergalės karuose pasiekiamos ne tokiu būdu.
Abu vokiečiai kariai savo priešams ne tik plačiai šypsosi. Vienas iš jų, vidurinysis, į purvinas belaisvių rankas deda po cigaretę. Pasidalijimas rūkalais ir bendras rūkymas iki šiol yra draugiškumo išraiška. Labiausiai – tarp kareivių, jūrininkų, kalinių, elgetų. Visose ginkluotose pajėgose anksčiau buvo įprasta, kad kiekvienam kariui su maisto norma skiriama ir cigarečių. Belaisviai, aišku, rūkyti negaudavo. Jei kas iš jų rūkė, į cigaretes keisdavo dalį savo duonos davinio. Rankiojo nuorūkas, rūkydavo sausus lapus, net vatą iš fufaikių. Panašiai ir sovietų lageriuose. Bandau įsivaizduoti, ką išgyvena tie suvargę ruseliai, lyg kokia dangaus mana apdalyti rūkalais. Ir dargi – iš priešo rankų. Laimę, dėkingumą, pyktį?
Aišku, fotografija linkusi sureikšminti įvykius. Galimas daiktas, jog tuodu kareiviai nepatiria jokio artimo meilės ir gailestingumo antplūdžio, tik šiaip sau pokštauja, linksminasi. Patys gal net nerūko, o dalydami belaisviams cigaretes demonstruoja savo pranašumą. Pasišaipo iš nuskurusių ubagų. Fotografas puola įamžinti, nes smagu, kažin kas nauja.
Bet epizodas įgyja dar kitą prasmę, kai pagalvoji, kad kare kiekvieno kario gyvybė nuolat kybo ant plauko. Akimirka, ir tavęs nėra, nesvarbu, kokia uniforma vilkėtum. Belaisvis šiuo metu gal didesnis kandidatas į aną pasaulį nei jo ginkluotas prižiūrėtojas, tačiau iš esmės abiejų kūnai vienodai išstatyti mirtinam šūviui. Nuogas žmogiškumas, bendras visiems, kurie yra kare. Visų po lygiai neapsaugotas ir trapus. O kartu – draugystės, brolybės, artumo valanda, taigi šypsenos ir kiekvienam po cigaretę ne veltui.
Ir tai, kas kare (ir šioje nuotraukoje) išlieka, jau nėra nei meilė, nei viltis ar tikėjimas. Vien ana nuostabioji žmogystė. Visų kalbų, tautų, spalvų ir istorijų. Išėjusi tiesiai iš Dievo ir jo palaiminta. Turbūt dėl to kažin kaip atlaikanti visus karus ir gaisrus, marą ir badą. Tam tikra prasme – nemirštanti.
