Nieko naujo
Nuotrauka be jokio užrašo, kareiviai be vardų ir savo istorijų, tai mintyse imsiu ir priskirsiu jiems lietuvių liaudies dainą „Anoj pusėj Nemuno“. Ji harmonizuota mūsų genijaus Čiurlionio. Man nuo senų laikų labai graži ir melodija, ir žodžiai. Balandžių persimainymas, transformacija į bernelius. Lyg ant Taboro kalno, kai Kristus trims savo mokiniams rodosi šalia Mozės ir Elijo visas spindintis, neatpažįstamai pasikeitęs. Ir visur tie magiški trejetai. Žaliavo žaliavo panemuniais trys kleveliai, uldavo kleveliuose – žaliuosiúose – trys balandžiai, bet įvyksta nuostabi permaina: „Nei tai buvo balandžiai, nei tai buvo pilkieji…“ Pasirodo, ten trys berneliai uldavo tarsi balandžiai, susiginčiję dėl jaunos mergelės. Žodžiu, mūsų panemunės nė kiek ne prasčiau už Šventosios Žemės kalnus, jeigu paukščiai virsta žmonėmis. Arba medžiai. Ir, aišku, atvirkščiai. Yra dar kitas tos dainos variantas, kur balandžių vietoje atsiranda trys kareiviai, tarp žaliųjų klevelių ieškantys nakvynės. Čia jau būtų visai pagal nuotraukos turinį. Nors nebūtinai to reikia.
Tas trijų kareivių portretas man užkliuvo jau seniai, kai perskaičiau istoriko Gudavičiaus mintį, kad vienas Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas jam esąs vertesnis už visus Lietuvos kunigaikščius. O čia jų net trys sustoję. Jauni, šviesūs, spindinčiomis akimis. Bet paskui pagal lenkišką karinių uniformų albumą išsiaiškinau, kad tai nėra Nepriklausomybės kovų savanoriai. Jų lauko uniformos, knygoje pagirtos ir pavadintos stilingomis, gana vėlyvos, gal tik ketvirtojo dešimtmečio vidurio. Tuo viskas ir baigėsi. Kareivių veidai liko kompiuterio ekrane tik todėl, kad karo tema tapo kasdienybe.
Žinoma, kariauti yra sunkiau negu ginčytis, tegul ir labai smarkiai, dėl mergelės. Net jeigu nieko sau nepeši pasiginčijęs. Bet įdomu, kad mūsų tautosakoje ten, kur karas ir kareiviai, būtinai bus ir mergelė. Mylinti, išlydinti, laukianti. Prastovėjusi kalne duobę ir nesulaukusi. Žirgas parbėga vienas, be raitelio. Mylimojo kraujas pražysta rožėmis ir žemčiūgais. Gal taip stiprinama karių dvasia, praskiedžiamas karo siaubas? Gal mergelių širdys rengiamos likimo smūgiams? Meilė kaip vienintelė adekvati atsvara visa ryjančiam slibinui? Tas duetas išliks keistas. Paprasčiau, logiškiau greta karo ir karių kraujo dėti keršto liepsnas, neapykantą priešui.
Nežinau, ko išmoko ir dar išmoks kariaujanti ir priešų negailestingai žudoma Ukraina. Kai per žinias kartais parodo po apsikeitimo belaisviais sugrįžtančius namo ukrainiečių karius, ten matosi ta pati graudi jungtis. Mylimosios glėbys ir nebylus troškimas niekada daugiau nesiskirti. Žiūrėdamas supranti, kad pergalę tai šaliai ir žmonių dvasiai turėtų lemti ne glamonės, ne prisirišimas, bet tai, kas žiauru ir baisu. Kas akis į akį su ugnimi, pavojais, mirtimi. Ir vis tiek savo silpnume labai norėtum, kad vargšė širdelė imtų viršų.
Nebūdingi kario įvaizdžiui ir šie trys Lietuvos kariuomenės šauktiniai. Veideliai jų nekalti, vaikiški, nė nesapnavę jokių karų. Kaip lėlės, sakydavo kitados kaime. Jiems sutanas reikėjo vilktis, ne kareivišką milinę. Na, gal karas jiems dar ne rytoj, gal visi trys baigę tarnybą laimingi grįžo į gimtąjį sodžių anoj ar šioj Nemuno pusėj. Mergelėms į glėbį. Ars žemę, augins vaikus, sekmadieniais klūpos bažnyčioje ant vieno kelio. Deja, nuo karo ir milinių jie greičiausiai taip ir neišsisuks. Tos kartos berneliams buvo daug šansų anksčiau ar vėliau pražūti frontuose ir miškuose. Kad bent už savo kraštą, už laisvę. Bet dažniau svetimuose karuose. Ir nežinia dėl ko.
Karinės tarnybos populiarumas šiandien kyla. Kultūros žmonės, net poetai veržiasi į Šaulių sąjungą. Mokosi būti kieti ir stiprūs, netaupyti savęs. Du keturiolikmečiai draugai parapijos stovykloje kalba, kaip jiems patinka būti jaunaisiais šauliais. Laukia pratybų, gyvenimo miške, karinės drausmės. Patariu nepamiršti tikėjimo. Vienas jų sako mėgstąs rožinio maldą. Prisimenu, kad tarp senienų turiu mažą, specialiai kareiviams skirtą rožinį su metaliniais karoliukais, greičiausiai Antrojo pasaulinio karo laikų. Pajuodęs, sutrūkęs, gal nuo dažno naudojimo, nėra kelių karoliukų, bet kaip nors sutaisysiu. Yra kam dovanoti. Vėl bus pagal visas įmanomas savo paskirtis.
Taip eina ir užeina berneliai ant didelių vainelių. Atvirtę paskui į balandžius ulduos panemuniais. Ir nežinai, kodėl nieko naujo pasaulyje. Nebent ginklai berneliams medžioti.
