Brangusis gyvenimas
Dar vienas iš išnykusio Vilniaus paveikslų. Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampas, ties buvusiu prekybos centru „Vaikų pasaulis“. Fotografo iš Islandijos nuotrauka. Greičiausiai 1988 ar 1989 metai. Fotografas dirbo čia pasiųstas laikraščio redakcijos. Nežinia, ar nuotrauka buvo publikuota. Laikraštis tvarkė savo archyvą, gal užsidarinėjo, ir taip tas paveikslas už keliolika eurų grįžo namo. Buvo siūloma pirkti ir daugiau ano laikotarpio Vilniaus vaizdų: Lenino aikštės, Gorkio gatvės, kelių senamiesčio cerkvių, šiaip vilnietiškų veidų. Spėju, kad islandus domino sovietinės perestroikos į mūsų gyvenimą atneštos permainos, buvo jau nesunku prognozuoti režimo griūtį ir Kovo 11-ąją. Gražus sutapimas: Islandija juk pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę. Gavo už tai dovanų gatvę Vilniaus centre. Beje, visai netoli nuo vietos, užfiksuotos nuotraukoje. Kas žino, gal ir tie visi fotografų darbai, atsidūrę islandų žiniasklaidoje, laimėjo mums simpatijų bei moralinio palaikymo.
Aišku, ši nuotraukėlė nekvepia jokiais atgimimais, reformomis, naujais vėjais. Gal net priešingai. Matome dešimtmečiais gyvuojančias miesto tradicijas, žmonių pamėgtas, savas, susijusias su mažais kasdienybės malonumais. Skubu priminti, jog prie ano vežimėlio su ratukais ir stogeliu prekiaujama karštais pyragėliais. Dažniausiai jie su mėsos įdaru arba su džemu. Kartais su kopūstais. Kepti aliejuje. Visur ir visada to paties skonio. Kainuodavo apie dešimt kapeikų, nelygu koks viduje turinys. Žmonės, ypač vaikai, buvo įpratę juos vadinti rusiškai – pirožkais arba pirožkomis. Jau vėliau atsirado ir patobulintas, brangesnis jų variantas, vadinamieji beliašai. Kartu su pyragėliu, kad neišsiriebaluotum rankos, gaudavai ir skiautelę pilkšvo ir kieto, kaip pats gyvenimas, popieriaus. Buvo valgoma paprastai čia pat arba net nesustojus, toliau einant savo keliais. Mama mums sakydavo, kad baisiai nekultūringa valgyti gatvėje, stačiomis, ne prie stalo, ir pati niekada nesustodavo prie tų greitos mitybos taškų. Be to, sklido gandai apie nežinia kokios kilmės mėsą pyragėlių viduje, gal arklieną ar šunieną, ar dar blogiau. Kiti ir ignoruodavo tą gatvinį maistą. Bet šiaip jau prie garuojančių vežimėlių žiemą vasarą nutįsdavo eilės. Kaip ir čia nuotraukoje. Net per didžiausius šalčius apkūnios pardavėjos baltomis prijuostėmis šūkavo: „Pirožki, goriačije pirožki!“
Jau gerokai vėliau, skaitydamas knygas apie senąjį Vilnių ir vilniečius, supratau, kad toji karštų pirožkų tradicija ir apskritai valgymas gatvėje yra ankstesni dalykai negu tarybų valdžia. Ir ypač žydiškoje miesto dalyje, kur, kaip pasakojama, iš visų pusių sklisdavo pasiūlymai šį bei tą nusipirkti, užvalgyti ir išgerti arbatos ar bent karšto vandens.
Dardėjo pirožkų vežimėliai iš miesto jau kartu su tarybų valdžia ir visu jos palikimu. Kartu su gazuoto vandens automatais, įamžintais Antano Sutkaus nuotraukoje, ir geltonais milžiniškais alaus bei giros bosais, kurių vienas kitas dar užsiliko laukuose vežioti gyvuliams vandenį. Mačiau jų prieš kokį dešimtmetį ir pas kaimynus, Baltarusijoje, ten pat, gatvėse, vis dar funkcionuojančius. Paragavome iš jų giros, linksmai nusifotografavome šalimais. Nostalgijos nėra. Užsimiršo beveik visi tarybiniai skoniai, nebent kas nors iš namų virtuvės. Bet gatvinė kava labai prie širdies, net jei kur tarpuvartėje, stačiomis. Ir gaila senųjų Vilniaus kavinių. Jos išnaikintos ar pakeistos nežinia kuo, o naujų tradicijų taip ir nėra kam sukurti. Šen bei ten imituojamas sovietmečio valgiaraštis, prilipdomi seni pavadinimai, bet tai tik akių monai, kaip sakydavo prosenelė.
Ne apie buvusius valgius ir gėrimus norėjau pasakoti, žiūrėdamas į tą nuotrauką. Ir šįkart ne apie išnykusį Vilnių. Stebiu žmones, susibūrusius šalia vežimėlio. Jų veido išraišką, drabužius, vadinamąją kūno kalbą. Drabužiai jau pagerėję, įvairesni, bet veidai panašūs, vienodai susirūpinę, nepermatomi. Be šiandienio lengvumo ir laisvumo. Savo pyragėlius su mėsa ar džemu jie valgys paskubomis, dideliais kąsniais, vis dar įpratę, kad maisto reikaluose visko gali nutikti. Mėgautis – jiems dar nežinomas žodis. Jie dar negirdėjo šūkio „Nusipelnėme gyventi geriau“. Prasti, aliejaus primirkę kepaišiai šaltą dieną gatvėje tampa skanėstu, dėl kurio verta atlaikyti eiles. Gyvenimas – brangus dalykas.
Man patinka tas stilius. Daug labiau nei visa, ką reklamuoja ir perša gerovės valstybė ir dėl ko taip lengva suvedžioti mielus Lietuvos žmones.
Tie, kurie dabar ant dviejų gatvių kampo lūkuriuoja mažo savo pilkos kasdienybės malonumo, jau visai netrukus kels trispalves ir skanduos: „Laisvės!“ Kažin kaip labai greitai jie atgimė iš aukštybių.
