LiteratūraVertimai
Šventoji Emily
Rožė yra rožė yra rožė yra rožė.
Mielybė maksimaliausia.
Maksi getrai.
Mielybė maksimaliausia.
Saldžiausi ledai.
Laiko raštis laiko raštis laiko raštis.
Karmelio kyšulys
Nepaprasta daiktų kantrybė!
Ši nuostabi vieta išniekinta galybės priemiesčio namų –
Kokia ji buvo nuostabi, kai ją pamatėm pirmą kartą,
Nepalytėtas aguonų ir lubinų laukas, apsuptas švarių uolų;
Jokio įsibrovėlio, tik du ar trys besiganantys arkliai
Žmogus
Pagaliau, jeigu visur paskutinis žodis tariamas bejėgystei, tai kodėl manyje yra tas prasmės, pomirtinio pasaulio, amžinybės ilgesys? Žinau, kad niekad neištrūksiu iš savo laiko ir erdvėje atsiradusio netobulumo, tačiau mano nenumalšinamas noras iš jo ištrūkti aiškiai liudija, kad aš visgi nesu vaiskus ir tuščias niekas. Kaip tik šis noras būti kažkuo daugiau, negu esu, liudija daug ką, kad aš esu tas, kuris esu aš, supraski: prieštaringų Esmo ir Niekio valstybių gyventojas.
●
mano šalis dabar primena getą
kur perimetras nubrėžtas krauju riksmu rauda
(paskubom negrabiai – lyg alyviniais lūpų dažais tamsoje)
kur visos mintys žodžiai veiksmai netgi tyla pridusinti cenzūros pagalve:
karas karo karui karą karu kare apie karą
Iš „Rachelės giedojimų“
klik klak
mažos pakulnės
sukaukšėjusios
griūva nes
kaimynų berniukas
jai spiria į pilvą
stverias ji už širdies
kur toji žvaigždė
gražioji Dovydo žvaigždė
Gniaužtai
Niekas nesirenka savo veido. Jei kas nors gimsta negražus išoriškai, žmonės paverčia jį negražiu ir vidumi. Jau penkiolikos, tėve, aš buvau surūgus. Nekenčiau savo geriausios draugės ir negalėjau to parodyti, nes ji visada buvo maloni, gera, mylinti mane.
Giminė
Mūsų kiemo kampe riogso du sulinkę medžiai lyg nuo žmonių akių besislapstantys seni girtuoklėliai. Sutrūniję ir apsamanoję jie atrodo veikiau mirę nei gyvi, tačiau kas pavasarį vis dar išleidžia po keliolika lapų, lyg primindami, kad, nepaisant nieko, tebepriklauso gyvajai gamtai.
Vasaros užrašai. Zona
Naktį moteris miega savo namuose ir jaučia, kad visa pakrante už kopų pasislėpusios, pusiau sutrūnijusios medinės raketos taikosi į žvaigždes.
Švyturio spindulys visą naktį ramina miškus. Miegokit, nebijokit.
Aš jaučiu: švyturys vienija – žemę su jūra, miškus su paplūdimiu, po miškus išbarstytus vienkiemius, užmigusius žmones.
●
pasaulis, koks jis mūsų vaizduotėje
jau prieš gerą valandėlę išnyko
tik mes dar tebejudame
kitados sukurtų programų rėmuose
bučiuodami, pamyluodami žmones
su kuriais mes jau seniai
nebeturime jokio ryšio
Naktis, kai mirė Andropovas
Pastarąsias porą valandų jie vienas kitam su kartėliu skundėsi dėl savo gyvenimo. Iš tikrųjų jie jokio gyvenimo ir neturėjo: nei šeimos, nei pinigų, nei kokios nuosavybės, jei neskaitytume to aitraus kvapo, sklindančio iš jų mažų, nykių kambarėlių perpildytuose, aptriušusiuose bendrabučiuose – be jokių realistinių lūkesčių sulaukti šviesesnės, oresnės ateities.
