Sakartvele laikai nesikeičia
Besikas Kharanaulis (g. 1939) – iškili kartvelų literatūros figūra, vienas tituluočiausių šiuolaikinių poetų, kelių dešimčių poezijos rinkinių ir keturių prozos knygų autorius. Ivano Džavachišvilio universitete studijavo filologiją, pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido 1968 m. Dirbo literatūros žurnale „Mnatobi“, vadovavo leidyklai „Nakaduli“. Netradiciniai, ironiški, modernistiniai Kharanaulio kūriniai buvo laikomi naujove XX a. poetinėje kartvelų scenoje.
Malvinos Jelinskaitės nuotrauka
Sakartvele laikai nesikeičia
Skaitau eilėraščius senus,
O žmonės nenujaučia,
Kad tuos eilėraščius rašiau
Prieš trisdešimt metų!
Jie skamba nūdienos gaida:
Sakartvele laikai nesikeičia.
Kartais ir pats abejoju, peržiūriu
Savo senas knygas, kad pasitikrinčiau,
Be džiaugsmo jas skaitau:
Seni eilėraščiai – dar vis nauji,
Lyg vakar parašyti!
Sakartvele laikai nesikeičia.
Tai kaip mes ištvėrėme,
Kad tarytum įnamiai
Kasdien švenčiame išlikimą?
Kad nesensta praėjusio gedulo posmai?
Argi nesam savo žemės šeimininkai,
Ar plaukiam valtimi be dugno?
Sakartvele laikai nesikeičia.
Senus eilėraščius skaitau,
O žmonės vis dar mano,
Kad aš juos vakar parašiau:
Kartvelui amžius – mirksnis tik,
O vargas – amžinybė.
Todėl,
Kai eilės širdį lies,
Neklausk jų amžiaus –
Sakartvele laikai nesikeičia.
Sakartvele, tavo laivas Europos link jau pajudėjo!
Tai miegas, tai pabudimas,
Painus likimas,
Sakartvele,
Tavo laivas
Europos link
Jau pajudėjo,
Žmonės pervargę,
Žmonės išsekę,
Sakartvele,
Tavo laivas
Europos link jau pajudėjo,
Jau tolsta nuo piktaširdžių,
Jau tolsta nuo piktasielių,
O tie vis klausinės:
Ar priplaukėt?
Taip, priplaukėm!
Jis atsakys.
Tai ši diena,
Ir ši naktis,
Tai miegas,
Pabudimas,
Painus likimas,
Bet, Sakartvele,
Tavo laivas
Europos link
Jau pajudėjo!
Šūksnis
Mano jaunas žmogau,
Aš žinau, kad dainuoju ne tau,
Bet kas man belieka,
Senolis šis,
Prakeiktasis,
Niekam kitam nepriklauso,
Sakartvelas – tik tavo!
Vieni verkia,
Kiti verkšlena,
O dar kiti puotauja,
Ir niekam kitam nepriklauso,
Sakartvelas – tik tavo!
Pripažįstu,
Man truputį gėda,
Kad sunkią naštą verčiu
Tau ant kupros,
Bet kas man belieka,
Senolis šis,
Prakeiktasis,
Niekam kitam nepriklauso,
Sakartvelas – tik tavo!
Mano jaunas žmogau,
Puošmena Sakartvelo,
Jei dar viltį pasėtum,
Pasibaigtų ir mano skausmai,
Supyk ir įtūžęs
Tiesą išrėžki,
Niekam kitam nepriklauso
Sakartvelas – tik tavo!
Nesam vardas pavardė
Mes nesam vardas pavardė,
Mes esam Sakartvelas,
Mes nesam vardas
Pavardė,
Mes esam Sakartvelas.
Ir minkštas, ir kietas,
Žemė, dangus,
Kalnai ir lygumos –
Mes nenublokšti,
Mes negavę progos pailsėti,
Kiekvienas žemės sprindis krauju uždirbtas,
Nepavogtas, iš nieko neužkariautas,
Pamirštantis bloga ir menantis gera,
Ugnis nesušlapusi, ugnis neužgesusi…
Mes nesam vardas pavardė,
Mes esam Sakartvelas.
Ir tu prisipildysi,
Senoji Dievo buveine,
Ir tu pailsėsi,
Nualintas slėni,
Gal pateisintume tavo viltį,
Gal tave suvienytume,
Mes nesam vardas
Pavardė,
Mes esam Sakartvelas
Mes esam amžinai gyvi,
Išlikę amžių amžiais,
Net jeigu mus sudegintų,
Net jeigu mus sutryptų,
Paklusti – neprivers,
Išduoti – neprivers,
Vis tiek mes ant uolos
Išleisim naują daigą –
Argi nėra tokių,
Kur amžinai išlieka?..
Mes nesam vardas
Pavardė,
Mes esam Sakartvelas.
Tebūsiu akmenėlis
tebūsiu akmenėlis
gimtinės pamatuose,
mažytis akmenėlis
kiekvienas galim būt,
tu – mažas, akmenėli,
tu, akmenėli, mažas,
bet vėžėje padėtas
verti vežimą sunkų,
o aš norėčiau būti
gimtinei ramstis tvirtas,
visiems žmonėms padėti,
todėl aš savo šaliai
tebūsiu akmenėlis!
Kalboms skirtas žodis
Pavargo kartvelų kalba, ilgą kelią įveikus…
Kad eiti galėtų tolyn
Nesilenkdama raišioti raištelių,
Jai reikia naujo apavo,
Kartvelų kalba turi eiti tiesi
Ir niekada nesilenkti.
●
Mažos kalbos – tokios pat reikšmingos
Kaip ir didžiosios.
Pagaliau nėra mažų ir nėra didelių kalbų,
Yra kalbos, vienodai reikšmingos vienos kitoms.
O jūs, didžiosios tautos,
Nestumdykite mažųjų, neįtarinėkite jų
Norint tapti didesnėms už jus;
Atsiminkite, Dievo ausiai visos – mažosios ir didžiosios
Kalbos – vienodai skamba maloniai.
Kančia
Ir koks jausmas,
Kai slepiesi net nuo savęs paties,
Nuo žvaigždžių –
O grindys vis tiek girgžda.
Mama
Mes iškeliavome.
Bet kažką pamiršome ir trumpam sugrįžome.
O kai atkėlėme vartus ir atvėrėme duris,
Pamatėme, kad ji viena sėdi prie stalo
Ir lupa obuolį.
Gandras
Į lovą
krisiu veidu žemyn
Veidą
pagalvėn įsprausiu
Atmesiu rankas
į šalis
O ką
vaidinu?
Gandrą mėgdžioju,
mano mielieji,
Nušautą medžiotojo
mano vaikystėj.
Štai šitaip
jis puolė į žemę
Taip krito galva
į sumirkusią dirvą
Štai taip jis nuleido sparnus,
štai taip į dausas iškeliavo
Iš kartvelų kalbos vertė
Viktorija Valentaitė ir Ramutė Skučaitė
