Turistai
Philadelphe’as-Maurice’as Alhoy (1802–1856) – XIX a. prancūzų žurnalistas, rašytojas ir dramaturgas, gimęs ir miręs Paryžiuje. 1826 m. jis kartu su Étienne’u Arago padėjo pagrindus „Le Figaro“ (tuo metu tai buvo satyrinis, mažo populiarumo literatūrinis periodinis leidinys, pavadintas pagal 1778 m. Pierre’o Beaumarchais sukurtos komedijos „Figaro vedybos“ veikėją). Rašė veikalus apie marginalus (pataisos namus, kalėjimus, nusikaltėlius), kūrė komedijas, dramas, melodramas. Išleido keletą „Fiziologijų“, kurios tuo metu buvo labai madingos: keliautojų, prostitučių (lorette), krovikų, kreditoriaus ir skolininko. Čia pateikiamas 1841 m. pasirodžiusios knygos „Keliautojo fiziologija“ (Physiologie du voyageur) pirmasis skyrius.
Vertėja
Gyvas turisto egzempliorius – tai dvikojis klajoklis, eiklus kaip elnias, giesme primena šarką, polinkiu mėgdžioti – beždžionę. Kiekvienais metais,
Kai gamta vėl sužaliuoja,
kai parskrenda kregždutė,
turistas neketina lankyti vien Normandijos, jo pėdos panyžta keliauti užsienin. Jį apima žmogžudiškas noras palikti savo gimtąjį ar šeimyninį lizdą, ir visų pirma – savo politinę buveinę: tuomet pasaulio žemėlapio dalis pavadinimu Prancūzija ir jos pakrantė tampa klajoklių genties žemėmis, jos narius dabar suklasifikuosime.
Turistas menininkas atėjus gegužei pajunta troškimą įamžinti visos Europos vaizdus. Jis leidžiasi į kelionę, visur stabčioja, prisidega pypkę ir sau prisižada: „Sugrįšiu ir nuškicuosiu tai kitąmet.“
Turistas iš universiteto yra viešojo švietimo atstovas, kuris raškys savo ar kitų vaisius, turėdamas dingstį ištirti, ar moksleiviai daro pažangą.
Plepus turistas – tai savo aplinkoje neberadęs nė vieno, turinčio kantrybės klausytis jo kasdien kartojančio tą patį, ir nusprendęs ieškoti kitų, palankesnių ausų.
Melancholiškas turistas palieka savo namus apgailestaudamas. Jis keliauja neturėdamas jokių lūkesčių kitur surasti geriau; išvyko nežinodamas, kodėl ir kur: jis skundžiasi viskuo – lovos kietos, vynas rūgštus, cigarai kartūs. Sugrįžus iš kelionės, būtent namai tampa jo priekaištų taikiniu; jis entuziastingai šneka apie nakvynę užeigoje, egzotiškų vynuogynų produkciją, o palyginus su regionų tabaku, paryžietiškas tėra kopūsto lapas.
Žvalus turistas keliauja į Perigorą, užsukdamas į Tureną; skubinasi iš Havro į Nantą ir grįžta nustebęs, kad Ševė bulvės bei slyvos didžiulės, omarai riebūs, tokių veltui ieškojo savo žemėje ar vandenyse.
Turistas verksnys rūpinasi išvykti su Absalomo šukuosena1, kad, pamatęs griaunamą septynių aštuonių šimtų metų senumo lūšną, neišsirautų per daug plaukų.
Jei iš sklypo, priklausančio finansininkui, atrėšite keturias rykštes2 žemės, kad galėtumėte nutiesti geležinkelį, turistas šauks, kad grįžtame į geležies amžių.
Jei dalis sienos nugriaunama tiesinant gatvę, turistas ant vieškelio raudos kaip velionis Jeremijas3, šaukdamas amžiną atilsį alebardininkus, reikalaudamas apsaugoti nuo šiuolaikinio vandalizmo, kvies savininkus gotus, vestgotus ir ostgotus4; ir įgaliotąsias institucijas, antropofagus5 ir litofagus6. Šis turistų tipas teikia pirmenybę visoms šalims, kur kas nors yra griaunama.
Turistas medžiotojas buvo įgaliotas paties dangaus naikinti visas kulinarines normas. Jis privalo stengtis sunaikinti jautienos kepsnio kultą, taip giliai įsišaknijusį mūsų papročiuose, ir pakeisti jį tikėjimu tigro filė ir lokio kojomis „á la Sainte-Menehould“7. Alexandre’as Dumas yra šios naujosios krypties šefas8; jis jau išleido keturis in octavo tomus šia rimta tema. Jei reforma bus įgyvendinta, išvysime riebaus lokio eiseną, tai pagyvins mūsų karnavalo tradicijų monotoniją.
Prieštaringas turistas. Turistas atvyksta į Veneciją; jis užsiropščia į Kampanilės viršūnę ir, būdamas 400 pėdų aukštyje virš žemės, sušunka:
O Venecija, kokia esi graži, snaudžianti malonėse kaip balta gražuolė gulbė ežere!
O Venecija, visada būsi graži, mylimas menininko ir nuoširdaus poeto mieste!
Tada jis pasirašo: Alphonse’as Royer9.
Ateina kitas turistas; jis užlipa ligi pusės į tą patį bokštą, tai yra į 200 pėdų aukštį, ir rašo:
Venecija… prieš numirštant, reikia pamatyti Veneciją.
Bet, kai ją išvysti, geriausia išvykti ir niekada nebegrįžti.
„Pasirašo, baronas d’Haussez10“
Prieštaringu turistu būtų galima pavadinti ir paminklų inspektorių poną Merimée11.
Vieną vakarą šis rašytojas, vaikštinėdamas Perpinjano gatvėmis, pastebėjo grotas ant visų žemai esančių langų; jis nuskubėjo namo ir parašė:
„Žemutiniai langai, papuošti geležinėmis grotomis, atskleidžia šio miesto maurišką kilmę.“
Ponas Henry, bibliotekininkas12, po keleto dienų atsakė:
„Geležiniai strypai, kuriuos regėjote Perpinjano gatvėse, nerodo, kad šis miestas yra maurų kilmės; panašių grotų pastebėjome beveik visuose pietų ir šiaurės miestuose, kur bijoma vagių.“
Humaniškas turistas. Pirmas pastatas, kurį jis pageidauja aplankyti kiekviename mieste, yra kalėjimas; pajūrio mieste tai yra pataisos namai, jei tokių esama; jis įeina į valgyklą, jei tokia egzistuoja, ir be ceremonijų paėmęs vyną ir duoną iš nuteistojo, kuris pats jam to nepasiūlo, su neapsakomu malonumu juos praryja, tuomet garsiai sušunka: „Mano draugai, jūs esate daug geresni, nei maniau.“
Tai reiškia, kad nuteistasis, kurį filantropas tą dieną pasirinko savo analizei, jaučiasi daug blogiau nei įprastai.
Turistas elgeta. Kur tik eina, jis paima arba bent jau surenka; jam reikalingi visko, su kuo susiduria, pavyzdžiai, o jei nėra dublikato ar kopijos, jis ima unikalų objektą arba originalą.
Kiekviename žingsnyje girdite jį sakant:
– Mielai išsivežčiau suvenyrą iš šios šalies. – Ir be skrupulų ima tai, kas jam nesiūloma…
– Ar labai branginate šias kriaukles?
– Ar negalėtumėte išsiskirti su šia skrynia?
– Ar vertinate šią porcelianinę vazą?
– Ar mėgstate šį hamaką?
Jei jis išdrįstų, pasakytų:
– Ar mylite savo žmoną?
Ir nelaukdamas atsakymo ją išsivežtų.
Turistas, priklausantis brolijai. Klajojančio riterio būtis pasikeitė; jo ietis virto lazda, didžiąją kelionę pakeitė kovos aikštelė, o drąsuolis dabar vadinamas Compagnon du Devoir, arba compagnon roulant, arba compagnon gavaux13. Ši didelė šeima susiskirsčiusi į „lapes“, „vilkus“, devorantus; vyksta dideli mūšiai, kaip kadaise vykdavo dvikovos dėl menkniekių. Kai du narsūs riteriai perdurdavo vienas kitą, kartais jų paskutiniai žodžiai būdavo: „Kodėl mes vienas kitą nužudėme?“ Kompanjonai galėtų sau užduoti tą patį klausimą. Reikia tikėtis, kad vieną dieną reikalas bus išspręstas ir Prancūzijos turistai kompanjonai, užuot šnekėję, pademonstruos brolybę, kuri visus juos suvienys.
Turistų tipų sąrašas toli gražu nepilnas; mums trūksta vietos. Mūsų skaitytojai galės jį išplėsti ir tęsti darbą pagal jiems pateiktą pavyzdį.
[...]
Iš: Physiologie du voyageur / par Maurice Alhoy. Aubert et Cie (Paris), 1841
Vertė Ugnė Ražinskaitė
1 Absalomas – Izraelio karaliaus Dovydo sūnus, turėjęs puikius, vešlius plaukus.
2 Senovinis ilgio matas.
3 Jeremijas – vienas iš keturių didžiųjų pranašų, nuolat perspėdavęs judėjus apie gresiančią nelaimę dėl nuosmukio. Dailėje vaizduojamas degančio miesto fone apraudantis Jeruzalę.
4 Gotai, vestgotai ir ostgotai – sen. germanų gentys, sumušusios vandalus; puldinėjo Romos imperiją.
5 Antropofagas – žmogėdra.
6 Litofagas – „akmenų ėdikas“.
7 Tradicinis šio miesto patiekalas – pied de cochon, arba kiaulės koja á la Sainte-Menehould.
8 Alexandre’as Dumas (1802–1870) buvo puikus kulinaras, bendravo su žymiais virtuvės šefais. „Grand Dictionnaire de Cuisine“ autorius (išleista 1873 m.). Šiame kulinariniame leidinyje minima kengūros, dramblio ir net šuns mėsa.
9 Alphonse’as Royer (1803–1875) – prancūzų rašytojas, dramaturgas, teatralas. Knygos Venezia la bella (1834) autorius.
10 Charles’is Lemercier de Longpré, baronas d’Haussez (1778–1854) – prancūzų politikas.
11 Prosperas Merimée (1803–1870) – prancūzų rašytojas, archeologas, istorikas, svarbi to meto paveldosaugos figūra. 1833–1852 m. buvo generalinis istorinių paminklų inspektorius, į šias pareigas jį paskyrė ministras pirmininkas: jam skirtas 8 tūkst. frankų metinis atlyginimas ir apmokamos visos kelionių išlaidos.
12 Dominique’as Marie Josephas Henry (1778–1850) – antikvaras, istorikas, Perpinjano miesto bibliotekininkas, archyvaras.
13 Minimos keliaujančių samdinių, amatininkų brolijos (compagnonnage), veikusios XIX a. pirmoje pusėje, ir sudėtinga jų struktūra, panaši į gildiją. Aukščiausias rangas – Compagnon du Devoir, juos buvo galima atpažinti pagal ilgas lazdas, kurias nešiojosi keliaudami. Hierarchijoje taip pat buvo renard („lapės“), loups („vilkai“) ir kt. Jei susitikdavo klajojantys samdiniai iš skirtingų brolijų, jie dažnai įsiveldavo į konfliktus.
