Į auksinę pakrantę ieškant aukso

Talentingas fotografas, senienų kolekcionierius, keliautojas ir nuotykių ieškotojas – toks 1852 m. Nemėžyje gimusio ekscentriškojo grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus paveikslas. 1874 m. jis vedė amerikietę iš Bostono Clarą Elisabeth Bancroft (1857–1883), su ja susilaukė trijų vaikų. Dėl silpnos jaunosios grafienės sveikatos šeimai apsigyvenus Madeiroje, Funšalyje, 1882 m. gimė, o 1883 m. sausį Funšalio vyskupo Manuelio Agostinho Barreto (1835–1911) buvo pakrikštyta poros dukra grafaitė Elžbieta Marija (bažnytinėje knygoje įrašyta kaip Isabel Maria). Madeiroje 1883 m. grafus aplankęs lenkų keliautojas, tyrinėtojas Stefanas Szolcas-Rogozińskis (1861–1896) aprašė savo viešnagę. B. H. Tiškevičius svečiui aprodė apylinkes, žinoma, kad per iškylą taip pat buvo ir fotografuojama – galbūt tos nuotraukos kada nors bus surastos. O kol kas, norint pajusti XIX a. pabaigos Madeiros atmosferą, galima atsiversti Richardo Francio Burtono (1821–1890) ir Verney Lovetto Camerono (1844–1894) 1883 m. išleistą veikalą „Į auksinę pakrantę ieškant aukso“ (To the Gold Coast for Gold), kuriame pasakojama apie 1881 m. prasidėjusią šių tyrinėtojų kelionę į Vakarų Afriką žvalgyti išteklių. Atrinktos ištraukos apie Madeiros salą, epizodiškai minima ir B. H. Tiškevičiaus žmona Clara Elisabeth.

Vertėja

Georges Maroniez. Madeira, Funšalis. Jaučių kinkinys. 1898. Šaltinis: gallica.bnf.fr

Madeiroje prie manęs prisijungė (1882 m. sausio 8 d.) kapitonas Cameronas [...]. Mūsų tikslas buvo ištyrinėti vadinamuosius Kongo kalnus¹, kurie pastaraisiais metais jau tapo beveik mitiniai.

[...]

III skyrius

Dvi savaitės Madeiroje

[...] Klimatas Madeiroje nelabai tinkamas sėsliam gyvenimo būdui: jis palankesnis tam, kuris mėgsta flȃner² ar, pasak Victoro Hugo, errer songeant³.

[...]

Madeira garsi iškylomis, kurios, visgi, yra malonios tik geru oru. Didelis jų trūkumas – pernelyg aukšta kaina [...].

Ruivo kalnas (Pico Ruivo) buvo nuvilianti nesėkmė. Mes neregėjome nieko, išskyrus škotišką miglą, kuri mus sustingdė iki kaulų; mes virpėjome, stovėdami sniego purvynėje, kuri visai priminė Aukštutinį Norvudą⁴. [...]

Per mūsų trumpą kelionę ir visas kitas išvykas matėme daug mažų kaimelių, apgyventų nesugadintų ir paprastų Madeiros valstiečių. [...] Gana tylūs žmonės [...] net gaidžiai ir vištos, pririšti prie senų batų, kvaksi santūriai. [...] Išskyrus sausį ir vasarį, yra ramu, be galo ramu – atrodo, kad net lapai nekrusteli. Šis švelnumas ypač atsiskleidžia kalboje, kuri neturi to žemyno portugalų kalbos šiurkštumo. [...]

Vietiniai žmonės, guvūs, judrūs, liesi žmonės, daugiausiai vilki senuosius tautinius rūbus. Kai kurie vis dar nešioja (kaip vyrai ir moterys kadaise) keistą carapuça, kepuraitę su kutu tarsi uodegėle. [...] Moterys vilki margus pasijonius iš namuose austo bajaus ar vilnonio audinio, nudažyto mėlynai, ryškiai raudonai, rudai ar oranžine spalva [...]. Kaimuose paplitę tamsiai raudoni šaliai ir kepuraitės, jie dengia galvas kaip mantilijos.

Valstiečių pirkelės pačios paprasčiausios, stovinčios plantacijose primena afrikiečių būstus. [...] Net geriausi namai, išskyrus anglų namų kopijas, yra menkai apstatyti [...].

Jie turi įdomių valgių, tokių kaip bolo de mel, meduolinis pyragas, valgomas per Velykas, ir žymusis carne de vinha dʼalhos (mėsa, marinuota su vynu ir česnaku). [...] Nepaprastai originalūs yra Madeiros saldumynai, kuriais ji kadaise garsėjo pasaulyje [...]. Gėrimas – vanduo arba, geriausiu atveju, água-pé, gaunamas paskutinįsyk nusunkus vynuoges.

[...]

Nedidelis sodelis, išsikišęs virš stačios uolos, atveria vaizdą į Quinta da Vigia, neseniai įsigytą pono Hollway’aus [...]. Nieko nėra gražesnio nei jos aplinka, kuri patraukė Austrijos Imperatoriškąją Didenybę, o dabar – žavingąją grafienę Tiškevičienę.

[...]

Už Socorridos driekiasi puikus Camara dos Lobos, arba Cama di Lobos, slėnis – jūros vilkų, arba ruonių, buveinė. Su vešliais cukranendrių ruožais, terasomis, puikiomis giraitėmis, tolumoje švytinčia auksine šviesa, melsvais atspindžiais, violetiniais šešėliais, jis atrodo kaip scenos dekoracijos, kaip décor de théâtre. Tunų žvejyba, vyno gamyba ir cukraus virimas pavertė jį iš „vargingos vietos“ į pasiturinčią gyvenvietę, kurios aukšti balti namai nepadarytų gėdos ir didmiesčiui [...].

Sala kasmet aplankoma bent 500 anglų laivų ir esama nuolatinio „žalios mėsos“ poreikio. Nežinojau, kad burokai, viena geriausių priemonių apsisaugoti nuo skorbuto, yra plačiai išmėginti.

[...]

Viešų pramogų Funšalyje nedaug. Jau senokai teatras buvo paverstas grūdų sandėliu, o dabar tai – vyno krautuvė. Iš lentų sukaltas cirkas perkeltas iš po Pik Forto arčiau jūros; jam labiausiai trūksta žmonių ir arklių. Vokiečiai turi pakenčiamą biblioteką; o viešojoje bibliotheca Miesto rotušėje, prie Jėzuitų bažnyčios, saugoma senų tomų, daugiausiai surinktų iš vienuolynų. 1851 m. knygų buvo 1 800, dabar galėtų būti 2 000; jos tvarkingai ir švariai saugomos dviejose seno, solidaus pastato patalpose. Žinoma, kolekcija kiek eklektiška, Foxo „Kankiniai“ ir „Šventųjų gyvenimai“ taikiai rymo prie Voltaire’o „Enciklopedijos“. Katalogo, žinoma, nėra ko tikėtis.

Esama trijų masonų ložių ir dviejų portugalų klubų, vieno gero, kito – ne [...]. Café Central, su estaminet⁵ ir prancūziško biliardo stalu, yra gausiai lankoma jaunimo, bet ne nuolatinių miesto gyventojų.

[...]

Pagrindinės passetemps⁶ Madeiroje – tai valgymas, gėrimas ir rūkymas; toks žirgo erdviame garde gyvenimas, kai gyvulys ėda pour passer le temps⁷. Po ankstyvos arbatos su skrebučiu – pusryčiai á la fourchette devintą; lygiai tokie pat sotūs priešpiečiai, arba, veikiau, ankstyvi pietūs (nr. 1), tarp 13 ir 14 valandos, popiečio arbata, antri pietūs nuo 18 iki 19 valandos.

[...]

Kalbant apie petite industrie⁸ Madeiroje, vyksta gan judri prekyba „vietinės gamybos produktais“ su garlaivių keleiviais. Į sąrašą patenka papuošalai ir medžio inkrustacijos; gėlės iš plunksnų, šiaudinės skrybėlaitės, nėriniai ir siuviniai, pastarieji – importo prekė; nedažytos odos batai; saldėsiai, ypač gvajavų sūris; vaškiniai vaisiai, sapindų apyrankės ir „Jobo ašaros“; medinės ir molio kaukės, pintinės ir gerai žinomos iš vytelių pintos kėdės, stalai ir sofos.

Vertė Ugnė Ražinskaitė