Liūtą sau šeriasi

Philipas Levineʼas [Levìnas] (1928–2015) – žydų kilmės amerikiečių poetas (tėvai – emigrantai litvakai), ilgametis Valstybinio Kalifornijos universiteto (Fresno padalinio) anglų kalbos ir kūrybinio rašymo dėstytojas. Gimė ir užaugo Detroite, Amerikos automobilių pramonės centre; anksti mirus tėvui, drauge su broliais (identišku dvyniu ir vyresnėliu) nuo paauglystės dirbo sunkius fizinius darbus, studijų metais – ir automobilių gamyklose. Kaip viename interviu pripažino, „apmaudavau, kad turiu dirbti gamykloje, – iš dalies dėl to, jog atrodė, kad šis darbas atitolins mano įžengimą į poezijos karalystę arba užkirs kelią į ją. Nė manyt nenumaniau, kad tai taps mano kūrybos tema.“ Nerimuotoje, varijuojančio ritmo, tiesmukos kalbos poezijoje Levineʼas „siekė kalbėti už tuos, kurių protą, jausmus ir vaizduotę gniaužia bukinantis ir alinantis darbas. Jo eilėraščiuose raiškūs pilkų didmiesčių, beprasmių šnekų ir veiksmų, subtilių pažeminimų, nusavinimų ir nevilties vaizdai“ („Britannica“).

Tarp kelių dešimčių Levineʼo knygų minėtini poezijos rinkiniai „Ne šita kiaulė“ (Not This Pig, 1968), „Liūtą sau šeriasi“ (They Feed They Lion, 1972), „Pražuvusiųjų vardai“ (The Names of the Lost, 1976), „Pelenai: nauji ir seni eilėraščiai“ (Ashes: Poems New and Old, 1979; Nacionalinės knygos premija), „7 metai nuo kažin kur“ (7 Years From Somewhere, 1979), „Kas yra darbas“ (What Work Is, 1992; Nacionalinės knygos premija), „Paprasta tiesa“ (The Simple Truth, 1994; Pulitzerio premija), „Pasaulio naujienos“ (News of the World, 2009). Levineʼas, kurį paskutinės – pomirtinės – knygos „Paskutinė pamaina“ (The Last Shift, 2016) sudarytojas poetas Edwardas Hirschas pavadino „didžiu, ironišku industrinės krašto šerdies Whitmanu“, 1987 m. apdovanotas už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus skiriama Ruth Lilly poezijos premija, 2011–2012 m. ėjo garbingas Jungtinių Valstijų poeto laureato pareigas.

Tai pirma stambesnė Philipo Levineʼo eilėraščių publikacija lietuvių kalba.

 

 

Kas yra darbas

 

Stovime ilgoje eilėje lietui lyjant

prie „Fordo“ gamyklos Hailand Parke ir laukiame. Darbo.

Žinai, kas yra darbas… jei esi pakankamai

suaugęs šitai perskaityt, žinai, kas

yra darbas, nors gal ir nedirbi.

Tegu tave skradžiai. Šnekà apie laukimą,

apie mynimą nuo kojos ant kojos.

Kai jauti, kaip lietus dulkia

į plaukus, sudrėkina akis,

ir tau ima atrodyti, kad priešaky

matai savo brolį, gal dešimtyje vietų.

Pirštais pasitrini akinius,

ir, žinoma, tai kažkieno kito brolis,

siauresnis per pečius nei tavasis,

bet taip pat graudžiai kumptelėjęs,

kreivas šypsnys, išduodantis atkaklumą,

apgailėtiną užsispyrimą nepasiduoti

lietui, laukimui sugaištoms valandoms,

žinojimui, kad kažkur priekyje laukia

žmogus, kuris pasakys: „Ne,

šiandien mes nesamdysim“, motyvuodamas

kuo tiktai nori. Tu myli savo brolį,

bet dabar ūmai negali pakęsti

užplūstančios meilės broliui,

kurio nėra šalia nei už tavęs,

nei prieky, nes jis namie,

kur mėgina atmiegoti

vargingą naktinę pamainą

kadilakų gamykloje, kad pakilęs

priešpiet galėtų pasimokyti vokiečių.

Pluša po aštuonias valandas naktį, kad galėtų dainuoti

Vagnerį – operą, kurios labiausiai nekenti,

blogiausią kada nors sukurtą muziką.

Kaip seniai sakei jam,

kad myli jį, apkabinai plačius jo pečius

ir žiūrėdamas į akis ištarei tuos žodžius

ir galbūt pakštelėjai į skruostą? Niekad nesi

padaręs tokio paprasto, tokio akivaizdaus dalyko,

ne dėl to, kad per jaunas ar per kvailas esi,

ne dėl to, kad esi pavydus ar rūstus, ar neįstengi

pravirkti kitam žmogui matant, ne,

tik dėl to, kad nežinai, kas yra darbas.

 

[1992]

 

 

Bel Ailo sala, 1949-ieji

 

Pirmąją šiltą pavasario naktį išsirengėme

ir nubėgome į Detroito upę pasikrikštyt

automobilių dalių, žuvų gaišenų,

vogtų dviračių ir ištirpusio sniego

sūryme. Pamenu, kaip susikabinę rankom

panirom po vandeniu su pirmąkart matoma

mokyklinuke lenkaite, ir mudviejų rėksmą,

šalčiui tuo pat metu užgniaužus

mums kvapą, ir kaip per tamsos sluoksnius

iškilom į galutinę bemėnesę atmosferą,

tai yra šį pasaulį, įkandin manęs

išnirusią merginą plaukiant

bežvaigždžiu vandeniu link

Džefersono aveniu šviesų ir nemirksinčius

senosios krosnelių liejyklos kaminus.

Pagaliau apsigręžę, nepamatėme jokios salos,

tik tylut tylutėlę tamsą, kiek

akys užmato, o tada žiburį,

o paskui dar vieną, slystančius pavandeniu,

grąžinančius mus tikrovėn, gal rūdos baržų, o gal rūkalių,

pavieniui vaikštinėjančių. Pašniokštom atgalios

į žvirgžduotą paplūdimį, ant kurio nedrįsom

parkristi, prie drėgnų drabužių krūvelių,

kur sustoję greta tylomis rengėmės,

kad grįžtume ten, iš kur atėję.

 

[1976]

 

 

Še, turėkitės

 

Mano brolis grįžta namo iš darbo

ir užlipa laiptais į mudviejų kambarį.

Girdžiu, kaip sugirgžda lova ir vienas po kito

nukrenta batai. „Še, turėkis“, – sako jis.

 

Pro langą liejasi mėnesiena

ir neskustas jo veidas išbalęs

tartum mėnulis. Jis miegos

visą popietę ir nubudęs mane ras išėjusį.

 

Praeis trisdešimt metų, kol prisiminsiu

tą ūmaus suvokimo akimirką, jog kiekvienas žmogus

turi brolį, kuris miršta, kai žmogus miega,

ir miega, kai tas keliasi susiremt su šiokiu gyvenimu,

 

ir kad jiedu yra tiktai vienas vyras,

kad dalijasi širdį, kuri visad pluša, rankom,

pageltusiom ir nuskirdusiom, burna, kuri švokščia,

vos atgaudama kvapą: „Ar spėsiu?“

 

Ištisą naktį ledo gamykloje jis penėjo

ledolaidį sidabriškais luitais, o tada aš

kroviau apelsinų limonado dėžes

Kentukio vaikams į pilką vagoną,

 

dar dviem visada laukiant eilėj. Taip trumpai

mes buvom dvidešimtmečiai, ir visad

prastom drapanom, apskretusiom ir prakaituotom.

Dabar man atrodo, kad niekad nebuvom dvidešimties.

 

1948-aisiais Detroite, įkurtame

de la Moto Kadilako tolimiems Henrio Fordo

tikslams, nieks nepabudo ir nemirė,

nieks nevaikščiojo gatvėmis ir krosnių nekūrė,

 

kadangi metų tokių nė nebuvo, ir dabar

tieji metai iškritę iš visų senų laikraščių,

kalendorių, registracijų pas gydytojus, obligacijų,

santuokos liudijimų, vairuotojo pažymėjimų.

 

Miestas miegojo. Sniegas virto ledu.

Ledas – klanais arba upėmis, garmančiom

nutekamaisiais grioviais. Paskui žolė sužaliavo

tarp tūkstančių sutrūkinėjusių kvadratų,

 

ir žolė ta nudžiūvo. Aš grąžinu jums 1948-uosius.

Atiduodu jums visus metus nuo tada

ligi pat ateinančiųjų. Man grąžinkite mėnesieną,

blyškiai šmėkšančią ant veido.

 

Grąžinkit man brolį jaunėlį, tvirtą

ir smarkų, plačiapetį, burnojantį

prieš Dievą, degančiom akim žiūrintį į

visą kūriniją ir sakantį: „Še, turėkitės.“

 

[1979]

 

 

Liūtą sau šeriasi

 

Iš ašutinių maišų, iš alyvos skardinių,

Iš pupų juodųjų ir tižios skalūninės duonos,

Iš rūstybės rūgšties, smalos tiesmukumo,

Iš kreozoto, benzino, pavarų velenų, ratuotų padėklų

Liūtas stiebias.

Iš kalnų

Pilkų pramoninių būdų̃, iš lietaus, iš trenkimosi autobusu,

Vakarų Virdžinija–Pabučiuok Man į Subinę, iš tetulių palaidotų,

Motinų, kiestančių it supliektos kaladės, iš strampų,

Iš kaulų reikmės aštrintis, o raumenų – temptis,

Liūtas stiebias.

Žemė ryja medžius, tvorų stulpus,

Mašinas išdarinėtas, žemė šaukiasi mažutėlius:

„Namopi, namopi!“ Iš paršo kiaušų,

Iš tūžmasties šventuman varomos kiaulės,

Iš kailėtos ausies ir storo pagurklio

Nukarusio pilvo nusiraminimas, iš reikalo

Liūtas stiebias.

                          Nuo saldžių kiaulių kojų klijų

Kumščio mėšlungiai saldūs, nuo išsiskleidusios

Kulšių gėlės urvų ląstos,

Nuo „Nusilenk“ ligi „Sukilki“,

Liūtas nuo kastuvų strėlių,

Nuo nukaištos rankos, kuri trūkčioja plaštakas,

Liūtas stiebias.

                    Iš penkių mano rankų ir visų mano plaštakų,

Iš visų atleistų nekaltų mano nuodėmių šeria,

Iš manos vagonetės, dardančios po žvaigždėmis,

Sau Liūtą, iš mano vaikų paveldėtų,

Iš ąžuolo, virtusio siena, sau Liūtą,

Iš maišo ir pilvo atverto,

Ir visa ko, kas buvo paslėpta degančio ant tepaluotos žemės,

Liūtą sau šeriasi, ir tas atkyla.

 

[1972]

 

 

Gyvūnai išeina iš mūsų gyvenimo

 

Nuostabu, kaip aš caknoju

keturiom nugludintom dramblio kaulo nagom,

o stambūs sėdmenys slysčioja

į taktą it gerai suteptos dalys.

 

Tur̃gun aš. Užuodžiu

gaižią, rantuotą kaladę, užuodžiu

skylę pradarančius ašmenis

ir striukus drūtus baltus pirštus,

 

iškratančius žarnas

lyg kokią nosinę. Mano sapnuos

snukiai seilėjasi ant marmuro plokščių,

kamuojas vaikai, kamuojasi musės,

 

kamuojas klientai,

kurie vengia įsmeigtų jų akių

iš baimės, kad šios galbūt mato.

Berniokas, mane varantis, tiki,

 

kad bet kurį mirksnį virsiu

ant šono, barkšnosiu nagom

it rašomąja mašinėle arba imsiu

žviegt susišikus lyg nauja namų šeimininkė,

 

atradusi televiziją,

arba kad lyg koks gyvulys

mikliai pasisukus įsikabinsiu iltim

jo ilčių. Ne. Ne šita kiaulė.

 

[1968]

 

 

Per karą

 

Mano brolis iš karo grįžo

su kaire ranka juodame įtvare,

bet patikino mus, kad didžiumą jos tebeturi.

Pavasaris vėlavo, medžiai pamiršo prasprogti.

 

Stovėjau ilgoje eilėje prie duonos.

Kokia gėda, prabilo moteris man už nugaros,

kad toks žaliūkas, kaip aš, dar namie, tebesveikas,

o josios Maiklas gyvas degąs.

 

Taip, ji jaučianti ugnį, užuodžianti

jo skausmą iš pat toliosios Taravos…

o gal Midvėjaus?.. o jis toks jaunutis,

jaunesnis už mane, jam tik keturiolika,

 

aukštesnis, dailesnis su savo balta uniforma,

iš lėto pilkstančia taip, kaip neišdžiūvusios malkos

pamažu pilksta židinyje, spragsėdamos ir

smilkdamos. „Man atrodo, aš einu iš proto“, –

 

pasakė, kai atsisukau į ją. Ji uždėjo abi rankas

man ant pečių, pabučiavo į vieną ir kitą akį,

prispaudė prie savo krūtų ir ašaringai sušnibždėjo

man į neprigirdinčią ausį dar niekad negirdėtus žodžius.

 

Kai pargrįžau namo, duoną brolis

valgė kruopščiai, riekė po riekės,

kol neliko nieko, tik tuščia lėkštė. „Ar matei ją? –

paklausė. – Moterį pragare, Maiklo žmoną?“

 

Tą popietę vaikščiojau sausakimšom gatvėm,

dairydamasis kažin ko sunkiai nusakomo,

ko nors pažįstamo, veido ar balso, kad ir ko,

tik ne šitų pilkų plėnių, byrančių iš dangaus.

 

[2009]

 

 

Paprasta tiesa

 

Nusipirkau už pusantro dolerio smulkių raudonų bulvikių,

parsinešiau namo, išsiviriau su lupenom

ir suvalgiau vakarienei su druska ir šlakeliu sviesto.

Tada išėjau pasivaikščioti po išsaususius laukus

miesto pakraštyje. Birželio vidurio šviesa

laikėsi tamsiose vagose po mano kojomis,

o paukščiai rinkosi nakčiai į ąžuolus

viršum mano galvos, kėkštai ir strazdai

klykavo vieni ant kitų, dulksvoje šviesoje

tebešmaižiojo kikiliai. Bulvių man pardavusi

moteris buvo iš Lenkijos; su blizgiu rožiniu megztiniu

ir akiniais nuo saulės, tartum iš mano vaikystės,

ji gyrė visų savo vaisių ir daržovių pakelės kioske

nepriekaištingumą ir ragino ragauti

net balsvų saldžiųjų kukurūzų, atgabentų,

kaip dievagojosi, iš paties Naujojo Džersio. „Valgyk, valgyk, –

sakė ji. – Net jei nevalgysi, sakysiu, kad valgei.“

                                                                      Yra dalykų, kuriuos

žinai visą gyvenimą. Jie tokie paprasti ir teisingi, kad

juos privalu ištarti be elegancijos, metro ir rimo,

juos privalu padėti ant stalo šalia druskinės,

stiklinės vandens, nebuvimo šviesos, besitelkiančios

nuotraukų rėmelių šešėliuose, jie turi būti

nuogi ir vieni, turi remtis į save pačius.

Su bičiuliu Henriu tatai drauge permanėm 1965-aisiais,

prieš man išvykstant, prieš jam įninkant žudyti save,

abiem išduodant savo meilę. Ar jaučiate skonį to,

ką sakau? Tai svogūnai ir bulvės, žiupsnelis

paprasčiausios druskos, minkštančio sviesto skalsa,

tai akivaizdu, tai pasilieka giliai gerklėje kaip tiesa,

kurios niekada nepasakei, nes laikas visada tam netinkamas,

ji ten pasilieka visam likusiam gyvenimui, neištarta,

iš to purvo, kurį vadinam žeme, metalo, kurį vadinam druska,

pavidalo, kuriam neturime žodžių, bet tu ja gyveni.

 

[1994]

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba