Literatūra
C’est la vie
Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.
Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).
Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.
Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos
„Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.
UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ
nupinti vainikėlį
užsidėti ant galvelės
kad nurimčiau
atjaunėčiau
pakilčiau lig žvaigždžių
laukiant autobuso (Kaunas–Nida)
vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,
liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –
mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim
sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis
ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta…
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
Iš „Hifų“
Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje [...] keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Žmogus
„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.
Čia kažkur yra maža šviesa, ten toliau esu aš
Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.
Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą.
