Literatūra
Mano kalėjimai Lietuvoje
1940-ųjų birželis. Pulkininkas buvo įžvalgus. Apimtas nerimo, klausydavausi radijo: Roterdamas, Briuselis, Ardėnai. Tankų „Panzer“ srautas atrodė nesulaikomas. Mano vargšai tėvynainiai, tikėjęsi išvengti okupacijos, bombarduojami italų lėktuvų chaotiškai bėga iš šalies! O kaip šioje suirutėje laikosi mano tėvai? Mokant studentus mane suimdavo tokia baimė, kad tarpais būdavo sunku kalbėti.
Aukso dulkės
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą.
Koncerto minia kaip trumpalaikė bendruomenė
Muzikinis skonis – ypač jei tai ne pati populiariausia muzika – dažnai atspindi gilesnius dalykus: žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes ir tai, ko jis ieško gyvenime. Todėl koncerto minia nėra tiesiog atsitiktinis susibūrimas – tai erdvė, kurioje susitinka panašiai pasaulį jaučiantys bendraminčiai.
kai mano mama buvo karalius
Audžiu rankomis. Grandinėmis, laidais, nėriniais, virvėmis. Jaučiu motinystės skonį. Įvairų ir kintantį. Patiriu nerimą. Priimu jį. Prisimenu Rozsikos Parker mintį apie motinos ambivalenciją – jausmą būti plėšomai. Klausausi Silvios Federici paskaitos. Ji kalba apie socialinę reprodukciją, rūpinimąsi gyvybe, gyvybėmis, galintį palaikyti pasaulius.
Senienos ir naujienos (25)
Mėgstu senus vertimus, kuriuos skaitydama mintyse ir paredaguoju, ir pasižaviu archaizmais. Kaip gerai aprašyti vaiduokliai! Šiuolaikiniai autoriai taip šiurpiai nesugeba – pats gyvenimas netekęs senovinio manieringumo.
Kas poezijos – poezijai
Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas. Nauja knyga kiek netikėta, ypač kai jis jau kurį laiką eilėraščių neberašė.
Naujoje knygoje, kurioje eilėraščius papildo poeto nuotraukos, Parulskis lieka parulskiškas.
Tarp kūno ir kalbos
V. Maksvytė puikiai įkūnija „moteriškojo rašymo“ (écriture féminine) idėjas, kuriomis rėmėsi žymi prancūzų dekonstruktyvistė Hélène Cixous. Ji kvietė moteris rašyti visu savo kūnu, skatino jas ieškoti savitos kalbos, kuri padėtų užkoduoti išskirtines, su lytimi susijusias patirtis ir vaduotis iš „korektiškos“ retorikos bei kalbinės falokratijos, kuria kaltino žinomą feministę Simone de Beauvoir.
Vilniuje
Tačiau kažkas nutiks – gal karas?
gal ne tik, įvyks nelauktas
poslinkis, ateis
susitikimų metas, –
sutrūkinės į pikselius portretai.
Šventosios Širdies bazilika, balandis
užkniso masturbuotis ketvirta diena iš eilės, niekaip neprieinu iki ejakuliacijos,
net seksas virto nuoboduliu, rutina, lyg išmesčiau šiukšles.
nutariau eiti išpažinties paįvairinimui. gal koks dailus kunigas pasitaikys.
