Iš bloknoto (67)

Gegužė. Sodai pradėjo žydėti, saulė maudosi žydruose dangaus ekranuose, bet žvarbus vėjas neduoda pasidžiaugti šiluma. Šiandien juodi debesys į mėlyną dangų atnešė sniegą ir leido jam su pertraukomis snigti įvairiausiais pavidalais.

Prieš kelias dienas nusprendžiau aplankyti savo mėgstamo skulptoriaus Mindaugo Navako parodą restauruotame Radvilų rūmų korpuse. Einant nuo centrinio korpuso link dešiniojo per tą nesutvarkytą, nutryptą aikštę, mane užplūdo prisiminimai. Maždaug 1952–1953 metais būtent tuose sportininkams užleistuose rūmuose keliskart per savaitę ir aš su klasiokėm lankiau gimnastiką. Rūmai buvo tamsūs, apleisti, nejaukūs, su didžiuliais niekada neplaunamais langais ir man, paauglei, į galvą negalėjo ateiti, kad čia itin prabangiai gyventa Lietuvos didikų. Salėje stovėjo kopėčios, lygiagretės, buomas, kuriuo vaikščiojom, arklys, kamuoliai dunksėjo į sienas…

O dabar – stikliniu liftu pakilau į trečią aukštą, kur nemažoje salėje įsikūrusi Mindaugo kūrinių ekspozicija. Iš labai inteligentiškos salės prižiūrėtojos sužinojau, kad šioje salėje, panašioje į teatrinę ar koncertinę, andai švęsta didžiosios miesto šventės, pavyzdžiui, Šv. Kazimiero diena. O sovietmečiu tarnavusi krepšininkams, visko matė. Dabar iš po sovietinio dažų sluoksnio uždarose arkose išlaisvinti buvusių freskų likučiai. O nuostabią salės erdvę jau matai kartu su ritmiškai išdėstytom monumentaliom porceliano skulptūrom (jų, pavadintų kolonomis, vazomis, žuvimis, stovylomis ir kitaip, – 28). Iš pirmo žvilgsnio – toks elegantiškas trapių skulptūrų parkas. Taip, porcelianas nauju pavidalu grįžo į rūmus.

Iš Mindaugo Navako „Vakar ir dar seniau“ parodos LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka

Bet viskas ne taip paprasta. Lėtai apėjus visą ekspoziciją, galvoje suskambo eilutė – „žuvys, falai, pisuarai…“ O eidamas antrą ir trečią ratus vis labiau jauti autorių, jo skaudžiai ironišką sumanymą, pagal kurį drastiškai ar paradokso būdu priešpriešinamos įvairias asociacijas keliančios formos. Tos formos – nuo kinų ar japonų vazų iki karinių torpedų, – keisti, daugiaprasmiai pavidalai ar neva „nerūpestingai“ suvestos stambių formų siūlės (naudojamos paprastos statybinės medžiagos, skulptoriui talkina metalas ir medis, išgaunamas gruoblėtas kietojo porceliano paviršius) man kelia asociacijų su sovietmečiu, nepalieka jos, man regis, ir Mindaugo Navako, juodžiausio rusiško „mato“ pasažais „papuošusio“ vieną iš vazų. Manau, kad kiekvienas lankytojas šioje erdvėje apžiūrinėdamas Navako kūrinius suvoks parodos pavadinimo „Vakar ir dar seniau“ prasmę, o eksponuojamuose darbuose – tą griūvantį, kintantį, bėgantį mūsų epochos Laiką, į kurio permainas skulptorius reaguoja itin jautriai ir savitai.

Ilgai nebuvusi, išsiruošiau į Nidą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad čia viskas stovi savo vietose, niekas nepakitę, tik tų kalnų ir nuokalnių bei, regis, padidėjusių atstumų nebeįveikiu. Kaip pamatyti jūrą? – vis galvojau. Juk dar tebesitęsia miręs sezonas, jokio transporto nematyti. Staiga dangų užvaldžiusi saulė kepina vasariškai, bet vaismedžiai tik dabar, gegužės antroj pusėj, skuba žydėti, sunkius žiedus krauna gražiosios alyvos Naglių ir Lotmiškio gatvelėse, tebežydi tulpės, o gėlininkai, pasitelkę techniką, komponuoja į laukinę pievą panašius gėlynus. Rūpestingai prižiūrimose miesto pievelėse dabar karaliauja pienės. Bet po šiltų dienų, teikusių vilties sušilti, įsisuko pakaitomis stiprūs rytų ir vakarų vėjai. Net jauni vyrai nenusimeta striukių su kapišonais. Nidiškiai sako, kad pusnuogiai čia laksto tik atvykėliai. Beje, jau dabar nemaža įvairaus rango turistų; senyvi vokiečiai nesipriešindami eina prie jūros ir kopia į Parnidžio kopą, mėgsta sočią ir elegantišką tapusią „Kuršio“ virtuvę. Paukštiena ir net mėsa patiekiama didžiulėse lėkštėse su pačiais įvairiausiais žalėsiais ir šviežiomis uogomis. Gražu pažiūrėti ir sveika. Bet naujo dizaino absurdiškos formos – labai gilios ir žemos kėdės interjere – netinka nei vaikams, nei suaugusiesiems, gal tiktų tik katinams miegoti.

„Agilos“ kultūros centras, atrodo, veikia vis aktyviau: gastroliuojantys artistai, „Poezijos pavasario“ vakarai, koncertai, kinas. Kaip tik gegužės 17-ąją „Agiloje“ buvo pristatyta tryliktoji „Dorė“ (2025) – Neringos kultūros almanachas, rengiamas dėmesingai ir su meile stengiantis perteikti šio krašto savitumą, ieškant giluminių kultūrinių ryšių tarp tolimos praeities ir dabarties. Šiame leidinyje ir šįkart svarstomos įvairios temos. Rasos Kalinauskaitės pokalbyje su geografe kalbama apie tai, kad Neringa jau ketvirtį amžiaus gyvuoja UNESCO pasaulio paveldo sąraše, apie itin kruopštų pasirengimą tam žingsniui, apie tai, kas kuria ir naikina Kuršių nerijos stebuklą.

Almanacho publikacijas įvadiniame straipsnelyje trumpai apžvelgia sudarytoja Raimonda Ravaitytė-Meyer. Paminėsiu man įdomiausias. Pirmiausia tai habil. dr. Iljos Lemeškino straipsnis „Keliaujančios dainos nuo klajojančių kopų“ apie prieš du šimtus metų, 1825-aisiais, Karaliaučiuje išleistą Liudviko Rėzos sudarytą lietuvių liaudies dainyną, dar po poros metų išverstą į čekų kalbą ir išleistą Prahoje. Šis leidinys, pasirodo, Čekijoje ne tik plačiai paplito, bet ir turėjo įtakos čekų tautiniam atgimimui. Pats Antonínas Dvořákas pagal lietuviškų dainų tekstus sukūrė chorinių dainų ciklą, o modernus kompozitorius Bohuslavas Martinů – kelias dainas vyrų chorui.

Labai įdomu buvo skaityti Aistės Noreikaitės straipsnį „Nidos Hemingvėjus, arba Jūrinis svajotojas, tvirtai stovėjęs ant žemės“ apie ilgą laiką Neringoje dirbusį architektą Algimantą Zavišą. Algimantą pažinojau nuo ankstyvos jaunystės, kai buvo vedęs mano klasės draugę Ritą Baltušytę, turėjo su ja dukrą Akvilę. Tėvą ji labai mylėjo ir vasaromis, tėvams jau išsiskyrus, atvykdavo pas Algimantą atostogauti. Dažniausiai su būreliu bičiulių. Šie įsikurdavo palapinėje, miškelyje už namo, bet ir Zavišų namais Nidos Antrajame Paryžiuje šauniai pasinaudodavo: visi maudydavosi vonioje, šeimininkaudavo šaldytuve, vaišindavosi, kuo tik norėjo, kai Algimantas su antrąja žmona Aldona išeidavo į darbą. Akvilė buvo be galo žavinga, padūkusi ir savaip gudri. Įsiminė man scena – Akvilė, jau vyresnė paauglė, įsitaisiusi tėvui ant kelių, prisiglaudusi prie jo skruosto, meiliai prisimerkusi, laižo ledus kaip mažas vaikas.

Vasarą Zavišų namus lankė daugybė žmonių, pažįstami ir nelabai, bičiuliai, menininkai, jūreiviai – visi norėjo pasišnekėti su įžymiu buriuotoju, sportininku, architektu, pasivaišinti. Vyno tuose namuose niekuomet netrūko! Bet atsimenu ir šmaikštų užrašą stambiom raidėm, prisegtą prie buto durų: „Ateikite rytoj.“ Tikėkimės, kad kitame „Dorės“ numeryje atsiras straipsnis ir apie Algimantą Zavišą – architektą, ir apie sąlygas, kuriomis jam teko dirbti, ir apie jo Nidoje įkūnytus ir neįkūnytus projektus. Straipsnio autorei pavyko perteikti jo asmenybės savitumą, tvirtą pirmeivio charakterį, gebėjimą atkakliai siekti ir įvykdyti, regis, nepasiekiamas svajones ir vesti paskui save kitus.

Paliko įspūdį ir Nijolės Tumėnienės pasakojimas apie Nidos dailininką, Antano Gudaičio mokinį, tapytoją Romualdą Kuncą, vadinamą „nerijos metraštininku“, jo kūrybos kelio formavimąsi ir brendimą dalyvaujant „Nidos ekspresijos“ pleneruose. Būdingiausius Kuncos kūrybos bruožus, kelią nuo ekspresionizmo link modernizmo skaitytojas gali perprasti vartydamas gausiai iliustruotą straipsnį, o patys dailininko darbai šiandien pagerbti ir saugomi Neringos muziejuose.

Neįtikėtiną istoriją apie bičių motinėlių veisimo stotį Pervalkoje, apie Jono Balžeko šeimos sumanymą veisti grynakraujės rasės bites ir kitus įdomius dalykus perskaičiau Nijolės Koskienės straipsnyje „Gyvos legendos: bičių motinų sala – Pervalkoje“. Padarė įspūdį atviras, principingas Raimondos Ravaitytės-Meyer pokalbis su menotyrininke Neringa Antanavičiūte „Neringa yra gamtos paminklas, kuriam papildomų pagražinimų ar įamžinimų nereikia“. Kalbama apie Klaudijaus Pūdymo skulptūrą „Prieš vėją“ (Sartre’o vizitui Neringoje įamžinti, 2018), Jono Virbausko „Žiedus tarp žiedų“ (Rimanto Dichavičiaus bendravardžiam albumui atminti, 2025) ir kitas anksčiau Nidoje „įsikūrusias“ skulptūras.

Atrasite „Dorėje“ ir kitų vertingų straipsnių, sužinosite reikšmingų naujienų ir gausite medžiagos nelinksmiems apmąstymams. Apie žvejybą ir žvejus rašo Edita Anglickaitė-Beržinskienė straipsnyje „Žvejyba Kuršių mariose – ką mes saugome?“. Apie tai, kaip Kuršių nerija atsirado Europos kino kultūros lobyne, rašo Audrius Dambrauskas, sudaręs nerijoje filmuotų meninių ir dokumentinių filmų sąrašą, kuris viršija 300 pavadinimų.

Tryliktoje „Dorėje“ susipažįstame su „Neringos medienos dirbtuvių“ dalyvių – Mimmi Koponen, Gabijos Naikauskaitės ir Elenos Tarvainienės – mintimis apie medį, žmogaus santykį su medžiu, darbų specifiką ir sumanymų radimąsi. Sužinome, jog bevardei gatvelei Nidoje, vedančiai į Thomo Manno vilą Uošvės kalne, minint 150-ąsias gimimo metines, suteiktas rašytojo vardas. Vokiečių istorikės profesorės Ruth Leiserowitz nuomone, „gatvėms suteikti pavadinimai [...] leidžia žmonėms ir jų istorijoms įsišaknyti kasdieniame gyvenime ir kolektyvinėje atmintyje. Kultūros politikos prasme tokių sprendimų poveikis dar gerokai platesnis, nei įprasta manyti.“ Šiame leidinyje taip pat spausdinami saviti, giliai išgyventi naujausi Neringos Abrutytės eilėraščiai. Taigi, „Dorė“, atverianti dar menkai mums pažįstamo krašto paslaptis, buria aplink save vis naujus autorius, nepraranda įdomumo ir aktualumo.

Šiandien eidamas į teatrą rizikuoji susigadinti nuotaiką ir net savijautą. Vis dažniau žmonės klausia, ką jiems rekomenduočiau pasižiūrėti. Mat ta karta, kuri yra gyvenusi kūrybingo, išradingo, aistringo teatro laikais, vis dar tikisi patirti panašių išgyvenimų. Bet aš, bijodama suklaidinti, nuo rekomendacijų stengiuosi susilaikyti. Gal galėčiau pasakyti: „Dažniau nueikite į Jaunimo teatrą, įdėmiai įsižiūrėkite į margą Mažojo afišą, venkite Lietuvos nacionalinio dramos teatro (juk kuo daugiau ten naujų scenų pristatyta, tuo mažiau gerų spektaklių), o gal sulauksime ko nors netikėto ir įdomaus Senajame… Nuvažiuokite į Kauną pažiūrėti „Septynių vienatvių“ (tokio savotiško ir unikalaus Oskaro Milašiaus ir Roberto Wilsono dialogo), pasidairykite, ką dabar rengia jaunieji klajojantys režisieriai. Jiems priklauso ateitis.“

Prieš savaitę man teko pamatyti vieną po kito tris spektaklius. Keisto žanro, kurį galima pavadinti jaunimo rytmečiu suaugusiesiems, „Lietuvos“ ansamblio muzikiniame spektaklyje šiuolaikišku pavadinimu „Homo asfaltus“ išeivijos poezijos motyvais norėta kalbėti apie žmones, netekusius ryšio su savo žeme, apie benamius, vienišus ir vargšus, bet, sakyčiau, išėjo nuobodokas pilkas reginys be aiškaus adresato arba smarkiai pavėluotas, jeigu galvota vaizduoti mūsų karo metų išeivijos gyvenimą. Greta sėdėjusios teatrologės nuomone, ansamblis „ketino išlipt iš klumpių“, bet ar tik neįkrito į guminius botus purvui bristi? Įdomus, profesionalus buvo tik muzikinis spektaklio pasaulis, pagirtinas į simfoninį orkestrą liaudies instrumentus inkorporavęs (gyvuojanti šiuolaikinės muzikos srovė) kompozitorius Dominykas Digimas, kurio muziką girdì.

Į Nacionalinį dramos teatrą pakviesti režisierius Marco Layera ir daugybės pjesių autorius Juanas Pablo Troncoso iš Čilės savo tekstuose apie būsimą spektaklį „Geismas“ išlieja daug stebint pasaulį susikaupusios išminties, pasakoja apie Čilę, jos gyvenimą ir teigia, kad niekas nekelia klausimų apie laimę. Ilgėdamasis šios temos, dramaturgas įkvėpimo šaltiniu pasirenka vieną žymiausių pjesių – Tennessee Williamso „Geismų tramvajų“ (priešais iškyla nepamirštamas Dalios Tamulevičiūtės spektaklis Kaune 1974 m. su Doloresa Kazragyte ir Rūta Staliliūnaite) – ir parašo savo kūrinį. Kas iš to išėjo? Kaip tai padaryta? Ogi labai paprastai: suglamžė, apkramtė, iškirpo iš „Tramvajaus“ personažus su jų vardais ir perkėlė juos į senelių namus. O ten moko mankštos, šokio, kažką paisto, bet ko iš tokių vargšų tikėtis? Gilintis į spektaklį neketinu, tik norėčiau paklausti Nacionalinio teatro vadovybės: kas tariasi su kviestiniais režisieriais, ar yra iš anksto domimasi, ką jie siūlo ir kaip tai atrodys? Ar tikrinama darbo eiga? Po tokių reginių kyla tik mintis, kam tokius spektaklius rodyti naudinga, ir didžiulė užuojauta aktoriams, kurie priversti tokią nykumą vaidinti.

Karolio Kaupinio spektaklyje beprotišku pavadinimu „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ bandyta sukomponuoti koliažinį mūsų teatro portretą „iš praeities“, durstant gyvos vaidybos scenas su filmuota archyvine medžiaga. Daugiausia tai interviu ištraukos, kuriose matome Juozą Miltinį, Donatą ir Raimundą Banionius, Eimuntą Nekrošių, Rimą Tuminą, Oskarą Koršunovą ir kitus. Pastarąjį, beje, dar ir „gyvai“ puikiai suvaidina aktorius Vaidotas Martinaitis, tobulai valdantis ironijos, parodijos instrumentarijų. Atrodo, kad režisieriaus norėta priminti žiūrovams kai kuriuos buvusius ir dar esančius režisierius ir pusiau rimtai, pusiau juokais pakalbėti apie jų santykius su aktoriais, akcentuojant režisieriaus egocentrizmą, ilgainiui virstantį aktoriaus kankinimo poreikiu. Atrodo, norėta parodyti ir tai, kad jų išsakomos mintys ir ketinimai dažnai anaiptol nesutampa su nuveiktais darbais.

Nuostabą kelia režisieriaus atlikta medžiagos atranka: į vaizdų gretą patenka Banionis jaunesnysis, bet apsieita be režisierių Jono Vaitkaus, Povilo Gaidžio ir kitų, kurie ilgus metus kryptingai ugdė ir formavo ne tik aktorių kartas, bet ir mūsų publikos pasaulėžiūrą ir patį teatro meno suvokimą, dirbdami Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos teatruose; pasigedau ir Broniaus Babkausko, Sauliaus Mykolaičio, kalbant apie aktorių vargus ir likimus. O ką gi scenoje veikia gerbiamasai Juozas Budraitis? Tiesiog sėdi?

Režisieriaus pasirinkta daug temų, bet neišryškėja dominantė. Šiandieninė publika lyg vartydama svetimą šeimos albumą žiūri margą Karolio Kaupinio spektaklio drobę su matytais žymių teatro žmonių paveiksliukais, bet visiškai nesuvokia spektaklio tiesiosios. Ką gali suvokti Nekrošiaus spektaklių nematęs žmogus, žiūrėdamas į aktoriaus Dainiaus Gavenonio kankinamai sukamą medį, į nykų režisieriaus tylėjimą – apie tai daugiau žino su režisieriumi kontaktavę. O į nieką scenoje paverstas Koršunovo „Romeo ir Džuljeta“ taip pat nei parodijos smagumo, nei filosofinių minčių apie laikinumą, efemeriškumą ar pasmerktumą nekelia. Nuobodžios scenelės! Jeigu režisierius ryžtųsi atsisakyti ilgų epizodų dantisto kėdėje ir ligoninės palatoje su gyvybę palaikančia įranga (argi teatre reikia tikrų dabartinių daiktų?! Juos reikia suvaidinti! Jau buvo kartą bokso ringas, tik bokso nebuvo), nerodytų tų pranešimų apie aktorių mirtį ir jų artimųjų sielvarto (nes tai labai intymūs dalykai ir neskoninga juos iškelti viešumon), gal spektaklis taptų glaustesnis, suprantamesnis. Ir negali atsistebėti, kad šitą spektaklį pretenzingu pavadinimu, kurį žiūrėdamas nepatiri jokių tikrų jausmų, jokios atjautos, skausmo, nesijuoki tikru juoku, sukūrė gabus įdomių filmų režisierius, dar labai jaunas ir tikriausiai protingas, jautrus žmogus. Norėčiau, kad ir savo nesėkmę išgyventų protingai, ne su pataikūnais jos priežastis svarstydamas.