UGNĖ RAŽINSKAITĖ

Sezamas, mirtų uogos, aguonos ir mėtos…*

 

Niekas taip nekursto vaizduotės, kaip uždaro, slapto sodo vaizdinys. Frances Hodgson Burnett tai įrodė savo kūrinyje „Paslaptingas sodas“. O dar labiau knieti sužinoti, kaip atrodė jau išnykęs XIX a. dvaro sodas, priklausęs turtingiesiems didikams Tiškevičiams iš Raudondvario Pakaunėje. Grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasižymėjo tikrai spalvinga botanine vaizduote – jo rūmų oranžerijoje sirpo nebūdingi mūsų šiauriam kraštui vaisiai, o gėlynuose žiedus skleidė naujausi sodininkystės atradimai.

 

●

 

1855 m. Vroclave išleistoje J. F. Biernackio praktinių patarimų sodininkams knygoje2 pirmiausia pažymima, jog sodu vadinamas aptvertas žemės sklypas – t. y. apsaugotas nuo žalos, kurią augalams gali padaryti gyvūnai ir žmonės (p. 1). Autorius trumpai užsimena apie istorinę sodų puoselėjimo tradiciją: pradedant žila senove, graikų ir romėnų, vėliau, viduramžiais, – vienuolynų sodais, daugiausia orientuotais į praktinę naudą. J. F. Biernackis rašo, jog XVII a. jau atsirado ir gėlių, pvz., tulpių ir hiacintų, mėgėjų, daugiausia – Olandijoje. XIX a., pasak autoriaus, sodininkystėje pasiekta itin didelės pažangos, visgi pabrėžiamas natūralumas, „kad, puošdami gamtą, jos nesubjaurotume“, o „noras mažame sode sutalpinti ežerą, uolas ir griuvėsius kelia juoką“ (p. 16).

XIX a. keliautojų (Teodoro Tripplino, Januszo Ferdynando Nowakowskio, Leono Potockio, Edwardo Chłopickio) prisiminimuose, be Raudondvario rūmų, aprašoma ir jų aplinka, tiesa, pernelyg nesileidžiant į detales. Žinome, jog grafo B. E. Tiškevičiaus svečius stulbino apelsinmedžių ir citrinmedžių vazonuose gausa (visai kaip Versalyje), kvapnios gėlės, suoleliai ir altanos, kur patogiai prisėdus buvo galima klausytis nuosavo dvaro orkestro. Kęstutis Labanauskas straipsnyje „Raudondvario parko istoriniai tyrinėjimai ir fotofiksacija“ išsamiai aptarė Raudondvario pilies žaliąjį rūbą, koks dar buvo išlikęs sovietmečiu, surinko žmonių pasakojimus apie grafų laikus3. Pasak K. Labanausko, parkas šioje vietovėje minimas dar XVII a. viduryje. Autorius aprašo Tiškevičių laikais prabanga stebinusį svetimžemių vaismedžių sodą netoli arklidžių, skiepytas alyvas ir jazminų krūmus, rožyną, iš rūmų pietų pusės – vynuogių šiltadaržį; šilkmedžius, arba, kaip vadino vietiniai, „razinų medžius“.

Benediktas Henrikas Tiškevičius. Raudondvaris. Tiltelis. XIX a. pabaiga. Inv. Nr. KRM F 910/1.  Iš Kauno rajono muziejaus rinkinių

Benediktas Henrikas Tiškevičius. Raudondvaris. Tiltelis. XIX a. pabaiga. Inv. Nr. KRM F 910/1.
Iš Kauno rajono muziejaus rinkinių

1838–1839 m. Raudondvario dvaro dokumentuose4 fiksuojamos nemenkos aplinkos pertvarkos: dirbta kuriant peizažinį parką („anglišką sodą“), jame statytas namelis (vėliau veikiausiai vadintas paviljonu), užbaigta nauja oficina (virtuvei), dervuotas oranžerijos stogas, ji nudažyta. Netgi pažymėta dailidės pagaminti trys šimtai lentelių gėlių pavadinimams surašyti5 – visai kaip botanikos sode. Užfiksuota, jog grafo oranžeriją apnikusioms žiurkėms nuodyti pirkta fosforo ir taukų6.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomuose dokumentuose7 plačiau atskleidžiama, kas augo ir derėjo 1860–1864 m. grafo B. E. Tiškevičiaus vyriausiajam sodininkui Andrzejui Beuermannui, kilusiam iš Hanoverio, prižiūrint. Be sodo ir oranžerijos, dar minimi šiltnamiai (trephauz, iš vokiečių k. treibhaus). Pajamos gautos už vaismedžių sodų nuomą, parduotus medelių skiepus, košerines mirtų ir palmių šakeles. Tai lulav ir hadas, skirti žydų Sukoto šventei, kiti du iš keturių privalomų augalų – etrog (graikinis citronas) ir arava (gluosnių šakelės). Košerinė palmės šakelė – šviežia ir tiesi, mirta – žaliuojanti, nepažeistais lapeliais.

Prekiauta ir Raudondvario dvare užaugintomis vynuogėmis, žiediniais kopūstais, arbūzais (kawony) ir melionais, agurkais, salotomis, ridikais, trešnėmis, persikais, gvazdikų daigais, kamelijų žiedais, jurginais ir kitomis gėlėmis, gėlių puokštėmis. Specialiai įrengtoje ananasinėje (ananasarnia, trephauz) noko ananasai, jie buvo supakuojami ir gabenami į Vilnių, pardavinėjami vaisių pirkliams. Be to, prekybai auginti ir šparagai, regis, ne tik XIX a. viduryje, bet dar ir XX a. pradžioje. Kazimierzas Chłapowskis 1903 m. išleistoje knygoje apie trąšas8 rašo, jog Kauno apylinkėse, Raudondvaryje, auginami ir į Peterburgą vežami šparagai sudaro nemažą įplaukų dalį (p. 14).

Žinoma, grafas B. E. Tiškevičius nemažai investavo į savo sodus. Ne tik oranžerijos statybai, bet ir jos priežiūrai reikėjo daug lėšų, nuolatinio remonto. Augalai į Raudondvarį gabenti iš Dresdeno, Rygos, Karaliaučiaus. Įsigyta specialių žolės sėklų vejai („gazonui“), 850 molinių vazonų ir prasto tabako augalų purškimui. Netgi sumokėta už laikraščio skelbimą (1861 m. gruodžio 15 d. „Vilenskij vestnik“), pranešantį apie sago palmės žydėjimą Raudondvario oranžerijoje, o kartu ir dvaro sodininkystės reklamą.

Dvaro ir palivarkų soduose augintos obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos. 1854 m. Bajoriškės palivarko inventoriuje minimas ketvirčio margo sodas su keturiomis obelimis, kriauše ir penkiasdešimt vengrinių slyvų. Džiovintos vengrinės slyvos (katrynki) neretai fiksuotos ir dvaro išlaidų knygoje.

Ilgametis Raudondvario grafų Tiškevičių sodininkas (tarnavęs daugiau nei 50 metų, t. y. ir grafui seneliui, ir anūkui!) Jonas Michnevičius grafo B. E. Tiškevičiaus buvo išsiųstas mokytis pas Juozapą Strumilą, Vilniaus priemiestyje įveisusį didelį sodą, gėlyną, įrengusį šiltnamį. O pas grafą Benediktą Henriką Tiškevičių (1852–1935), keliautoją, fotografą, tarnavęs sodininkas Gustavas Richteris leidinyje „Ogrodnik polski“ XIX a. pabaigoje dalijo patarimus, kaip auginti apelsinmedžius vazonuose ir taisyklingai suplanuoti valstiečio sodybą. 1896 m. rugpjūčio 15 d. numeryje pateiktas konkursinis G. Richterio brėžinys, kuriame po gyvenamojo namo langais siūloma pasodinti alyvų bei jazminų krūmus, įrengti gėlyną, sode sužymėtos obelys ir slyvos, kriaušės, vyšnios, tarp medžių – agrastų ir serbentų krūmai, taip pat graikiniai riešutmedžiai (orzech włoski), avietynas, daržas.

Be abejo, Raudondvario grafų Tiškevičių turtingoje bibliotekoje būta leidinių botanikos ir sodininkystės temomis. 1839 m. dvaro sąskaitų knygoje įrašytas pirktas leidinys apie sodą – Le Bon Jardinier, o 1847 m. iš Varšuvos parsisiųsta knyga „Apie bulves“ (O kartofli). Sprendžiant iš minėtos sąskaitų knygos duomenų (LVIA, f. 716, ap. 1, b. 399), Raudondvario dvaro gėlynus puošė vėdrynai, plukės, gvazdikai, ausytosios raktažolės, hiacintai, tulpės, krokai, raudonosios ir baltosios lelijos, amerikietiški jurginai, tuberozos, gvaizdūnės, piliarožės, turkiškos rožės, rododendrai, magnolijos.

1833 m. sausio 16 d. „Kuryer Litewski“ numeryje randame pono Karolio Henriko Vagnerio įmonės, įsikūrusios Rygoje (produkcija platinta Vilniaus miesto pirklio J. Fr. Opitzo), reklamą. Siūloma įsigyti įvairių sėklų: žalumynų (zielenina), pvz., rozmarinų, bazilikų, vaistinių melisų, levandų ir kt.; kopūstų – žiedinių, brokolių, kaliaropių ir kt.; salotų; włoszczyzna (Bonos Sforzos itališka įtaka) – pvz., morkų, salierų; dar – ropių, ridikų, svogūnų ir porų, agurkų, šparagų, melionų ir arbūzų, pupelių, žirnių. Taip pat siūloma pasisėti ir gėlių: leukonijų, raktažolių, gvazdikų, astrų, razetų ir kt. K. H. Vagnerio pirkėjai gundyti pasirinkimu iš „100 atmainų pilnavidurių jurginų, tik geriausių ir naujausių rūšių, ką tik pasirodžiusių“.

Kaip rašė J. F. Biernackis, visuotinai mėgti kvapnūs augalai, „kurių sode negali būti per daug“: leukonijos, hiacintai, gvazdikai, razetos, alyvos, jazminai, pakalnutės, narcizai, verbenos, apelsinmedžiai ir kt. Kiekvienas žiedas XIX a. žmogui reiškė ir slaptą – gėlių – kalbą, kurios žodynų netrūko. Štai anoniminiame leidinyje, išleistame 1860 m. Bialoje9, ananasas byloja: „Pabučiuok“, o ausytoji raktažolė sako, kad „tavo dangiškos akys saldybe užlieja mano sielą“. Alyva skelbia: „Amžinai tavo“, baltas narcizas teiraujasi: „Kuo nusipelniau tavo žiaurumo?“

 

●

 

Raudondvario dvarą XIX a. puošė ne vien sodai, gėlynai, didžioji oranžerija ir šiltnamiai su ananasais, bet ir pačiuose rūmuose įrengtas žiemą šildomas „Rojaus sodas“. Pasak knygos „Lietuvos pilys“ (1971), „jame stovėjo Adomo ir Ievos statulos. Medinėse keturkampėse dėžėse augo obelaitės, apelsinai, citrinos ir kiti pietų vaiskrūmiai“. Vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio, grafo B. H. Tiškevičiaus bičiulio, portretas, saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“, pasirodo, yra įamžintas būtent šioje Raudondvario dvaro (neišlikusioje) patalpoje. Fotografijoje matome vyskupą, sėdintį ant puošnios grafo B. H. Tiškevičiaus sofos. Už jo nugaros matyti marmurinis neatpažintas biustas, iš šonų svyra palmių šakos. Nieko nuostabaus – 1886 m. rugsėjo 19 d. laikraštyje „Kraj“ rašoma, kad M. L. Paliulionis praleido vasarą pas grafą jo rezidencijoje. Fotografas B. H. Tiškevičius veikiausiai ir yra šio dvasininko portreto autorius.

 

 

* Perfrazuojant Aristofano komedijos „Paukščiai“ eilutę apie soduose sparnuočių randamas gėrybes.
2 J. F. Biernacki, Dokładny praktyczny ogrodnik w miesięcznych zatrudnieniach, Wrocław: Z. Schletter, 1855.
3 Raudondvario dvaras: laiko ženklai: tyrinėjimai, dokumentai, ikonografija, T. 1 (2012), p. 50–77.
4 Raudondvario ir Babtyno kasų pajamos ir išlaidos 1838–1839, LVIA, f. 716, ap. 1, b. 428, l. 7–9.
5 Ten pat, l. 51.
6 Ten pat, l. 54.
7 Žinios apie pajamas ir išlaidas, susijusias su gėlių ir vaisių prekyba Raudondvario dvare, LVIA, f. 716, ap. 1, b. 1154.
8 Kazimierz Chłapowski, Nawozy sztuczne w zastósowaniu do ogrodnictwa, Poznań, 1903.
9 Rozmowa kwiatami, czyli Znaczenie roślin ułożone w polskim i łacińskim języku dla użytku i zabawy płci obojej, Biała: J. Feitzinger, [1860].

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.