Slapta grafo duktė

Straipsnyje „Skaisčiaakė gražuolė iš Montevidėjaus, pakerėjusi grafą“¹ jau esu pasakojusi apie Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) mylimąją Isabel Féraud (1852–1946), gimusią Montevidėjuje, Urugvajuje, ir gyvenusią Paryžiuje. Vis dėlto šios poros gyvenimą gaubia dar nemažai paslapčių. Kad ir jų dukters Marie Ernestine likimas – apie ją pavyko išsiaiškinti naujų intriguojančių dalykų.

Marie Ernestine gyvenimas prasidėjo spalvingame, bohemiškame Paryžiuje 1869 m. lapkričio 20 d. adresu rue de Moscou 90. Nuo pat kūdikystės šį vaiką lydėjo paslaptys – neįprasta, kad registruojant gimimą nenurodytas ne tik tėvo, bet ir motinos vardas. Marie Ernestine įrašyta kaip pamestinukė be pavardės (fille de pére et mére inconnus), nors tikrai tokia nebuvo. Kaip rašoma akte, gimdymą priėmė Pierre’as Auguste’as Despaulx-Ader (1816–1878), akušerijos, pediatrijos specialistas, mokslinių straipsnių medicinos klausimais autorius. Informacijos apie vaiko gimimą pateikėjas tvirtino, kad nežino nei kūdikio tėvų, nei jų adresų. Akte taip pat minimi ir du prekybininkai – Edouard’as Kasperas Nunésas ir Henri Auzonas.

1869 m. lapkritį gimė Marie Ernestine, o jau 1870 m. birželį septyniolikmetis B. H. Tiškevičius kartu su savo asmeniniu gydytoju Janu Gąssowskiu minimas viešintis „Hotel Bauer“ Bad Išlyje². 1871 m. liepą grafas – jau Karlsbade (Karlovi Varuose) su Ernestu Świeżawskiu ir daktaru Janu Gąssowskiu³. Ernestas Świeżawskis (1843–1919) žinomas kaip medievistas ir medicinos istorikas. Galbūt jis prisidėjo prie jaunojo grafo ugdymo, o gal konsultavo ir gydymo klausimais. Kadangi abu B. H. Tiškevičiaus tėvai mirė anksti, nuo pat mažų dienų baimintasi dėl vaiko sveikatos.

Čia paslaptys nesibaigia. 1890 m. Marie Ernestine, sulaukusi 20 metų, Sen Mandė prie Paryžiaus sudaro santuoką su 1863 m. Mitelnkirchene gimusiu pirkliu (négociant) iš Hamburgo Henri Othonu Stubbe. Nuotaka dokumente įvardijama tiesiog kaip Marie Ernestine, nežinomų tėvų, „be profesijos“, gyvenanti adresu Saint-Mandé, avenue de la Tourelle 11. Sutikimą santuokai merginos vardu davė jos globėjas (tuteur) ponas Alexandre’as Langlinas, 47 metų Šiaurės geležinkelių biuro vadovas iš Dejaus (Sena ir Uaza).

Santuokos liudininkais iš jaunikio pusės įrašyti: Paulis Plesent’as, 37 metų žurnalo „Le National“ administratorius, gyvenantis Paryžiuje, rue St. Honore 217, ir Camille’is Lamblot, 61 metų architektas, taip pat gyvenantis Paryžiuje, rue de Clichy 54. Iš jaunosios pusės liudijo Paulis Sionas, rentininkas (rentier)⁴, ir Jules’is Venet – kirpėjas (coiffeur). 1888 m. spalio 29 d. „Gil Blas“ numeryje šis žmogus minimas tokiame reklaminiame skelbime: „Viena iš mūsų malonių skaitytojų, ponia grafienė de L., pagaliau patenkinta; ji niekaip negalėjo rasti savo kirpėjo, pono Jules’io Venet, kuris anksčiau buvo taip gerai žinomas tarp elegantiškų moterų, įsikūręs Haussmanno bulvare. Jo naujas adresas yra 9 rue du Quatre-Septembre, Maisons Croisat-Laurency, Camille et Venet, įpėdiniai, kur ponios, norinčios pirmosios pasidaryti naują ilgalaikę šukuoseną, plūsta miniomis į jo salonus, nes yra įsitikinusios, kad taps gražesnės, kai jis jas sušukuos.“

Atrodo, kad grafas B. H. Tiškevičius parinko tikrai gražią ir ramią vietą savo nesantuokinei dukteriai gyventi. 1914 m. išleistoje knygoje Les environs de Paris rašoma: „Sen Mandė – gražus miestelis, turintis 15 000 gyventojų, paryžiečiams žinomas dėl švaraus ir gaivaus oro bei Venseno miško artumo. […] Sen Mandė ežeras yra atokiausioje ir rečiausiai lankomoje miško dalyje; ežero centre išsiskiria sala, apsodinta nuostabiais medžiais. Nėra nieko įdomesnio už Sen Mandė ežero krantų panoramą gražią vasaros dieną, kai paryžiečiai, mėgstantys nebrangias atostogas, čia susirenka į iškylas ir linksmai leidžia laiką po atviru dangumi.“ Marie Ernestine gatvė – avenue de la Tourelle – ėjo palei ežero pakraštį. Vietovės lankytina vieta – XIV a. statyta Venseno pilis, iki XVIII a. buvusi karalių rezidencija, valdant Napoleonui I paversta arsenalu, 1840 m. įtvirtinta (vle.lt).

Taigi Paryžiuje gimusi ir augusi Marie Ernestine veikiausiai ne be tėvo grafo prisidėjimo su vyru įsikuria gana nuošalioje vietoje Vokietijoje – Ziulchaine, Harco kalnuose, ten 1900 m. atidaro sanatoriją pavadinimu „Villa Elisabeth“. Moteris su pirmuoju vyru Otto Stubbe susilaukė sūnų Hanso (1894–1973) ir Fritzo (1896–1960). Pastarasis savo atsiminimuose rašė, kad Otto Stubbė mirė vos 39 metų viešbutyje Marselyje (1902), grįždamas iš Korsikos⁵. Nors Marie Ernestine po ankstyvos pirmo vyro mirties ir patyrė finansinių sunkumų, kaip rašė sūnus, ji buvo optimistė ir jos gyvenimo devizas buvo: „Viskas bus gerai!“

1904 m. Marie Ernestine Stubbė ištekėjo antrąsyk – už medicinos daktaro Hermanno Hirschfeldo (1875–1907). Įdomu, kad laikraščio „Hamburgischer Correspondent“ 1904 m. vasario 2 d. numeryje jų sužadėtuvių pranešime sužadėtinė įvardijama kaip „panelė Jeanne Stubbė“. Tikriausiai norint sudaryti antrą santuoką, prireikė susitvarkyti dokumentus. Matyt, dėl šios priežasties Marie Ernestine motina Isabel Féraud pagaliau oficialiai suteikė dukteriai savo pavardę. 1904 m. gegužės 21 d. François Ducuing’as, mero pavaduotojas, Paryžiaus aštuntojo rajono civilinės metrikacijos pareigūnas, Garbės legiono riteris, remdamasis I. Féraud, penkiasdešimtmetės rentininkės, gyvenančios adresu rue Boccador 2bis, ir Gastono Damoiseau bei mums jau žinomo Alexandre’o Langlino liudijimais, pripažino Marie Ernestine I. Féraud dukterimi. Tačiau apie moters tėvą – nė žodžio.

Žinome, kad grafas B. H. Tiškevičius turėjo apartamentus Paryžiuje adresu rue Boccador 2bis. Esama net kelių išlikusių fotografijų, kuriose užfiksuotas šis butas bei grafas ir Isabel, pozuojantys jo interjere. B. H. Tiškevičius Isabel buvo nusivežęs ir į savo Raudondvario bei Vialos rezidencijas, taip pat kartu jie keliavo po Prancūzijos Alpes (pvz., Šamoni), Italiją, mėgo Nicą. Šiame kurorte 1892 m. pirmojoje pusėje grafas padarė ir keletą nuotraukų, kuriose kartu užfiksuotos motina ir duktė – Isabel ir Marie Ernestine. Dabar jau žinoma, kad grafas ir jo nesantuokinė duktė aktyviai susirašinėjo atvirlaiškiais⁶.

Antrojo pasaulinio karo metais (o gal ir anksčiau) Isabel persikėlė pas savo dukterį į Ziulchainą. Ten abi moterys ir mirė: Isabel – 1946 m., o Marie Ernestine Hirschfeld – 1949 m. Ji iki pat mirties liko sanatorijos „Otto Stubbe“ savininkė.