Grafienė iš Bostono, besiilsinti Raudondvaryje
Clara Elisabeth Bancroft – moteris, į pasaulį atėjusi Niutone (Masačusetse) 1857 m. vasario 5 d. Jos tėvai – Edwardas Paysonas Bancroftas, gimęs Vusteryje, brokeris, ir Clara Elisabeth Peabody Bancroft, kilusi iš Amhersto. Rašoma, kad šeima dar buvo susilaukusi dukters Edith (mirė kūdikystėje). Biografijoje naujagimės motina apibūdinama kaip „nepaprastų protinių sugebėjimų“, o jos gyvenimas „buvo kupinas artimo meilės ir labdaros darbų“. O kaip klostėsi dukters, vadintos tiesiog Bessie, kelias, galiausiai atvedęs į Raudondvarį prie Kauno?
Bancroftų šeima nemažai laiko praleisdavo Europoje. 1865 m., keliaudamas su žmona, Neapolyje mirė tėvas. Edwardo P. Bancrofto testamente nurodoma, kad žmonai paliekama sodyba ir ūkis Niutone ir 200 tūkst. dolerių, taip pat baldai, paveikslai, knygos, karietos, žirgai, akcijos, bet kokia asmeninė nuosavybė. Po žmonos mirties visa tai turi paveldėti dukra, o kol kas jai paskirta 50 tūkst. dolerių. Tėvas testamente užsimena ir apie tai, kad vienturtės palikimas turįs būti apsaugotas nuo „bet kokio būsimo vyro“ kontrolės ir skolų.
Jau vėliau, 1874 m. rugsėjo 26 d., „The American register for Paris and the continent“ įdėta žinutė, kad ponia Clara E. Bancroft, pastaruosius dvejus metus keliavusi po Senąjį žemyną su dukra panele Bessie Bancroft, praeitą trečiadienį išvyko iš Paryžiaus į Londoną, o toliau – į Ameriką, lydima Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus, panelės sužadėtinio.
Iš tiesų, 1874 m. gruodžio pabaigoje Bostone įvyko jaunosios poros vestuvės. Jaunikiui grafui buvo 22-eji, nuotakai – 17 metų. 1875 m. sausio 3 d. „The Boston Times“ rašoma, kad „labai kukli“ ceremonija vyko vyskupo Johno Josepho Williamso rezidencijoje. Jaunoji vilkėjo puikią prabangaus balto amure (prancūziško audinio iš šilko ir vilnos) suknelę, puoštą satinu ir tiuliu.
1875 m. sausio 15 d. „The State Journal“ aprašo tolesnes iškilmes: po privačios ceremonijos, įvykusios 11 val. ryto, vestuvių svečiai nuvyko į Šv. Jokūbo viešbutį pusryčių. Salės buvo dekoruotos gėlių kompozicijomis, sarsapariliais ir kitais vijokliais. Pusryčių stalas padengtas 24 asmenims. Kiekviena dama turėjo po puokštę, surištą iš geltonų arbatinių rožių, apelsinmedžių žiedų pumpurų ir paparčių, o kiekvieno džentelmeno lėkštę dabino butonjerė iš derančių žalumynų. Buvo patiekta geriausių vynų. Stalą puošė ir vaisiai bei meistriški konditerio gaminiai.
Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius ir jo žmona Clara Elisabeth Bancroft apie 1875 m. Paryžiuje. Iš: The Boston Public Library, „The Boston Post“ 1922 m. balandžio 9 d. numeris
Pasak spaudos, grafų šeima išvyko į povestuvinę kelionę po Floridą, Havaną, užsuko ir į Niujorką. Benediktas Henrikas Tiškevičius žmoną parsivežė į Europą, po metų Paryžiuje pasaulį išvydo poros pirmagimis Benediktas Jonas. Nors ir sukūręs šeimą, grafas nė nemanė atsisakyti nuotykių ir kelionių – 1876 m. Havre jam pastatyta žymioji Jacques’o Augustino Normand’o suprojektuota jachta „Zemajteij“ (vėliau pervadinta „Velox“). Jau 1877 m. ieškant laivo pirkėjo reklaminiame plakate skelbta, kad jo tonažas – 300 t, greitis – 16,5 mazgo.
Nors daug laiko leido kelionėse, pagrindinė grafų Tiškevičių rezidencija buvo Raudondvario rūmai prie Kauno, svečius stebinę puošniai įrengtais interjerais ir puikiu parku bei oranžerija. Tiesa, ir kiti du poros vaikai gimė ne Pakaunėje: sūnus Edvardas Reinoldas (g. 1880) – Paryžiuje, o dukra Marija Elžbieta (g. 1882) – egzotiškoje Madeiroje, Funšalyje. Čia šeima persikraustė, ko gero, dėl sveikatai tinkamesnio klimato.
Jaunoji grafienė (vos 26-erių), būdama silpnos sveikatos, matyt, jautė artėjant blogiausia. 1883 m. birželio 18 d. Paryžiuje ji surašė testamentą. Dokumentą patvirtino notarai Emile’is Baudrier ir Paulis Batardy, taip pat liudytojai – architektas Jeanas Ambroise’as Lascombe’as bei ponas Zephirinas Nury. Testamente nurodoma, kad Clara Elisabeth šiuo metu reziduoja Hôtel du Rhin Vandomo aikštėje, „yra sveiko kūno, proto, geros atminties ir suvokianti savo veiksmus, kaip pasirodė pasirašiusiems“. Ji pareiškė, kad palieka visą savo turtą trims vaikams, o savo tarnaitei Annai Marijai Maurer, jei ji vis dar dirbs ponios mirties metu, – 10 tūkstančių frankų. Pasirodo, kad grafienės kambarinė buvo ištekėjusi už grafo kamerdinerio Jeano Soubirano, tačiau Clara Elisabeth testamente iškelia būtiną paveldėjimo sąlygą – pinigai turi atitekti vien tik madam Soubiran, o ne jos vyrui.
1883 m. liepos 5 d. Raudondvario grafienė užgeso Kūre, Šveicarijoje, kaip rašoma mirties metrikuose, nuo plaučių uždegimo. Iš užsienio pargabentus Tiškevičienės palaikus vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis liepos 27 d. „su gausia dvasininkų palyda“ palaidojo grafų šeimos kriptoje, įrengtoje Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje (per karą, 1915 m., ji susprogdinta). Benedikto Henriko Tiškevičiaus amerikietė žmona amžinojo poilsio atgulė greta vyro senelių – Benedikto Emanuelio ir Vandos Tiškevičių.
