Namai, kuriais neteko pasidžiaugti
Numalšinus Lenkijos ir Lietuvos 1863–1864 m. sukilimą ir prasidėjus carinės Rusijos represijoms (trėmimams, dvarų konfiskacijoms ir kt.), kilo emigracijos banga. Nemaža dalis krašto diduomenės susitelkė Paryžiuje. Savo namus šiame mieste turėjo ir Raudondvario (Kauno r.) savininkas grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) – 8-ajame rajone (8 arrondissement), adresu rue Vernet 29. Čia senelio globojamas gyveno ir našlaitis likęs anūkas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), mažybiškai vadintas tiesiog Biś – Bisiumi (vėliau jis paveldėjo gausius grafo turtus). Rūpindamasis mylimo anūko sveikata, Benediktas Emanuelis vežiojo jį po kurortus (pvz., 1858 m. lankėsi Djepe), visaip lepino, pirko skanumynus ir žaislus.
Galbūt galvodamas apie anūko ateitį, o gal ilgėdamasis savo puikiosios rezidencijos Raudondvaryje, Benediktas Emanuelis 1864 m. gegužės 13 d. pas Paryžiaus notarus ponus Delaporte’ą ir Pascalį įregistravo pirkimo sutartį, kurią sudarė su ponia Jacobine Dorothée Caroline Schippert, savininke, gyvenusia Paryžiuje adresu rue du Faubourg-Saint-Martin 2221. Grafas, laimėjęs aukcioną, už 180 000 frankų įsigijo Torinji pilį Torinji prie Marnos vietovėje. Dabar šiame pastate rue Gambetta 1 yra įsikūrusi rotušė (mairie).
Torinji pilis
1812 m. išleistame Charles’io Oudiette’o topografiniame žinyne rašoma, kad tuo metu Torinji buvo apie 700 gyventojų2. Kaimas prie Marnos upės, teigė Oudiette’as, pasižymėjo ponų rezidencijomis – Ževro kunigaikščiui (le duc de Gesvres) priklausiusia pilimi (šią vėliau įsigijo grafas Tiškevičius) ir rezidencija, vadinta Fief des Fontaines. Aplinkinės žemės – dirbami laukai ir vynuogynai, daug vaismedžių sodų. XIX a. pabaigos geografiniame žinyne Torinji apibūdinamas kaip Lanji priemiestis su uostu, Valjero alebastro kasyklomis, skalbyklomis, metalo dirbtuvėmis, spirito varykla, žemės ūkio mašinų gamykla, antradieniniais turgumis3.
Grafas Tiškevičius šioje vaizdingoje vietovėje įsigyta pilaite veikiausiai ilgai pasidžiaugti nespėjo – mirė 1866 m. Paryžiuje. Statinys mena XVIII a. ir pakeitė nemažai savininkų, kol galiausiai jį 1886 m. įsigijo Eugéne’as Emile’is Sorelis ir pakrikštijo Sorelio pilimi (Le château Sorel), taip jis vadinamas XIX a. atvirukuose ir šiandienos Torinji aprašymuose.
Nuo 1813 m. rezidencijoje gyveno buvęs Paryžiaus banko (Caisse d’escompte du commerce) direktorius Jeanas Theodore’as Nicolas Pleville’is4. 1829 m. Pleville’io našlė pardavė rūmus Anne-Marie Julienui Griveau, buvusiam kariškiui ir Paryžiaus Invalidų rūmų sekretoriui-archyvarui. Griveau našlė turtą pardavė tik 1853 m., o savivaldybė pasinaudojo proga nupirkti priešais bažnyčią esančius pastatus ir žemę ir 1857 m. ten pastatė rotušę. Vėliau pilį valdė Claude’as François Bessand’as, 1854 m. jis ir pardavė ją poniai Schippert5. Ši, čia pagyvenusi dešimt metų, matyt, atliko kai kurių patobulinimų (Tiškevičiaus pirkimo sutartyje minimi „šiltnamiai, oranžerijos ir visi pagerinimai, kuriuos atliko ponia“).
Tiškevičiui atiteko šis turtas: ansamblis, įsiterpęs tarp kiemo ir sodo, sudarytas iš pagrindinio gyvenamojo pastato ir kelių kitų statinių – sandėlių, arklidžių, pagalbinių patalpų su šuliniu kieme. Pirkimo sutartyje taip pat minimos giraitės, daržai ir sodai prie Marnos upės. Valdos plotas, rašoma, buvo apie 5 hektarai. Taip pat minima teisė į vandens rezervuarą ir vamzdžius, kuriais vanduo atitekėdavo į Torinji pilį.
Mo miesto hipotekos registre6 esama įrašo apie grafų Tiškevičių („tėvo ir sūnaus“, kaip klaidingai rašoma) nuosavybę – senelis Tiškevičius 1864 m. įsigijo pilį, o 1873 m. kovo 1 d. registruotas jos pardavimas už 200 000 frankų. Kaip rašo dr. Aldona Snitkuvienė, 1871 m., vykstant Prancūzijos ir Prūsijos karo veiksmams, Torinji rezidenciją nuniokojo čia apsigyvenusi prūsų kariuomenė, o visus reikalus dėl nuostolių apskaičiavimo, remonto darbų, nuomos, pardavimo tvarkė įgaliotiniai ir notarai7.
Prancūzijos ir Prūsijos karo amžininkų atsiminimuose minimi smarkiai nukentėję Torinji gyventojų namai, suniokotos jų durys ir langinės, o atvykus apžiūrėti Torinji pilies „prie vartų, pagrindinio įėjimo, mus pasitiko liūdna tikrovė. Vartai buvo išlaužti jėga, norėdami juos atidaryti, plėšikai turėjo panaudoti tvirtas reples, kuriomis nukirpo spyną. [...] Atsargiai žengėme pirmyn, mūsų ausis pasiekė vyrų balsai, o po to garsus apvirtusių butelių žvangėjimas. Nebuvo jokių abejonių, kad tai – vagys, nes pilyje nebuvo gyvenama. [...] Tuojau pat vienas mūsų nubėgo pasikviesti pastiprinimo. Norėdami akylai stebėti pilį, pasislėpėme tankmėje, bet nežinojome, kad ji turi kelis išėjimus ir kad vagys gali dingti pro vartus, vedančius į Torinji. Po penkiolikos minučių atvyko pastiprinimas. Vadovaujami pono Decœro vyresniojo, kuris žinojo įvairius namo išėjimus, žygiavome pilies link ir ją atsargiai apsupome. [...] Ar buvo likę prūsų? Mes apieškojome visus kambarius pirmame aukšte ir neradome nė gyvos dvasios, bet pasiekę antresolę išgirdome žingsnius palėpėje. Pakeltas aliarmas. Visos durys buvo nedelsiant užblokuotos, ir po kelių minučių žvalgai nusileido žemyn, vedini penkiais 7–12 metų vaikais.“8
Pasak Mo miesto hipotekos įrašų, Eugéne’as Emile’is Sorelis (dokumentuose įvardijamas kaip inžinierius, pramonininkas) Torinji pilį 1886 m. įsigijo iš ponios Louise Lelarge (1836–1919), Alfredo Augero (1830–1884) našlės, už 170 000 frankų. Minima, kad Augeras gyveno Torinji jau 1881 m. Taigi Tiškevičių laikai Torinji truko labai neilgai. Visgi įdomu, kad prancūzai Lietuvos grafų nepamiršo ir mini juos rotušės pastato istorijoje.
Benediktas Henrikas Tiškevičius, senelio turtų paveldėtojas, Paryžiuje gyveno ne vienu adresu: rue Vernet; Place Vendôme; rue Lamennais; boulevard Eugene, parc de Neuilly; rue Boccador. Grafo nekrologe 1935 m. rašoma, kad jo namuose Neji „rinkosi lenkų menininkai, kurie ilgus mėnesius naudodavosi jo svetingumu“9. Benediktas Henrikas be galo mėgo Nicą, kurį laiką su šeima gyveno ir Madeiros saloje, Funšalyje; nuolat leisdavosi į egzotiškas keliones (pvz., į Kiniją, Japoniją) su fotoaparatu. Vis dėlto kaip pagrindinę savo rezidenciją nurodydavo Raudondvarį (Czerwony Dwór) prie Nevėžio upės. Čia, visai kaip Prancūzijoje, priešais rūmus vasaromis vešėjo apelsinmedžiai vazonuose, oranžerijoje skleidėsi egzotiškos gėlės, o grafo pavedimus vykdė atsivežti patarnautojai prancūzai.
1 Le Publicateur de l’arrondissement de Meaux: feuille d’annonces légales et avis divers, 1864 m. gegužės 28 d., p. 4.
2 Charles Oudiette, Dictionnaire topographique des environs de Paris, impr. de J.-G. Dentu (Paris), 1812,
p. 356–357.
3 Dictionnaire géographique et administratif de la France et de ses colonies. VII. Se-Z, publié sous la direction de Paul Joanne, Hachette (Paris), 1890–1905, p. 4860.
4 Dossier de présentation 2025 Thorigny-sur-Marne, Mairie de Thorigny, p. 9.
5 Ten pat.
6 Conservation des hypothèques de Meaux et Répertoires des formalités hypothécaires, 4Q3/6/296 vol. n° 296, p. 118 (archives-en-ligne.seine-et-marne.fr).
7 Aldona Snitkuvienė, Raudondvaris: grafai Tiškevičiai ir jų palikimas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 15.
8 Ferdinand Legris, Les Prussiens en France, 1870–1871: souvenirs sur leur séjour à Lagny (Seine-et-Marne) et dans ses environs, A. Cochet (Meaux), 1871, p. 40–41.
9 Kurjer Nowogródzki, Nr. 181, 1935 m. liepos 5 d., p. 5.
