Rūdys ir auksas
Lapkričio prieigose – rūdys ir auksas: sukrešėjusio kraujo atspalvio lapų fone tebešviečia įstabūs geltoni beržų fakelai. Ant tako miške, beveik užklota pūvančių lapų, boluoja prezervatyvo pakuotė. Dar birželį ją čia paliko mišką užgriuvę paaugliai. Mišką, kuriame kartais ir savaitę nesutinku nė gyvos dvasios, jie kelias dienas okupavo savo buvimu – žygiais, estafetėmis, šūkavimais ir fizinės meilės apraiškomis. Jų lalančius būrius stengdavausi aplenkti išėjusi pasivaikščioti. Miške, kuriame daug takelių, tai nesunku. Vis dėlto prezervatyvo pakuotė liko ant pagrindinio tako kaip trivialus buvusių linksmybių įrodymas ir, kepinta vasaros saulės, išgyvenusi grybavimo sezoną, susiruošė žiemoti. Iki tol neatsirado nė vieno, kuris pakeltų svetimkūnį nuo miško paklotės. Kitaip tariant, šiukšlę. Nenuostabu, nes retai sutinkami vietiniai savo buvimą patys įrodo numestomis nuorūkomis ir saldainių popierėliais. Nekeliu jos ir aš, tik kaskart praeidama šypteliu.
Sakykim, tai mano eksperimentas – leisiu pakuotei išgyventi sezoną ir atėjus birželiui tvarkingai išmesiu į plastikui skirtą konteinerį. Galėčiau lažintis, kad nutirpus sniegui rasiu toje pačioje vietoje. Mažą neekologišką plastiko kvadratėlį, kažkam susijusį su vasara, malonumu, linksmybėmis ir, paradoksalu, gyvybe.
Kaskart, kaip tas plastiko svetimkūnis miške ant tako, į lapkričio išvakares įsibruka Helovynas. Sukeldamas trumpalaikes inertiškas rietenas tarp jo šalininkų ir priešininkų ir vienos nakties linksmybių ermyderį. Kadais dar mažai dukrai paaiškinus Helovyno kilmę ir tradicijas, ji visiškai logiškai paklausė, ar persirengę ir nusigrimavę kaip pamėklės nenubaidysime neseniai mirusio dieduko vėlės.
Lapkričio prieigose – rūdys ir auksas. Kai gamta miršta tiesiog akyse, liūdesiu apsiskleidžia sunkiai pakeliantys tamsą. Esu pastebėjusi, kad į judesį reaguojantis šviesos daviklis suveikia ne iš karto – kažkurią sekundės dalį gali skendėti tamsoje ir būtent tas dešimtadalis, kai tikiesi šviesos, bet tebesi aklinoje juodumoje, turbūt pats baugiausias.
Sekundė – labai daug, kai reikia įkvėpti – nesvarbu, ar tarp taktų, ar oro, išnirus iš vandens. Per sekundę ugnis pagauna sausuolį ir pradeda sklisti šiluma. Kaip ir kasmet, tamsos kažkam pasidarys per daug. Tai kas, kad tik viena sekunde. Todėl tegu ją nors kiek praskaidrina kultūros renginiai ir meno erdvės.
Nors vis dar neturime kultūros ministro, lapkritį kaip niekada daug gyvybės kultūros pasaulyje. Tebevyksta aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, per atidarymo koncertą dirigavęs Jonathanas Bermanas (Jungtinė Karalystė) išreiškė palaikymą protestuojančiai Lietuvos kultūros bendruomenei. Nors labai trūksta anksčiau lapkritį vykusių „Vilniaus lapų“, po neseniai pasibaigusio aktyvaus ir turiningo „Open Books“, šiemet dar labiau išplėtusio savo programą ir erdves, liko nedaug laukti iki lapkričio pabaigą vainikuosiančio „Paviljono knygų savaitgalio“. Verta aplankyti naują MO muziejuje atidarytą parodą „Amžinai laikina“ (kuratorės Giedrė Mickūnaitė ir Dovilė Barcytė). Regis, toks pavadinimas gali apimti beveik viską, bet nuosaikiai atrinktų eksponatų, bent dalinai orientuotų į laiko ir laikinumo apibrėžtį, apžiūra, pasitelkus parodos audiogidą, gali atstoti kelias meno terapijos valandas.
Viena išskirtinesnių parodų – galerijoje „Kunstkamera“ vykusi Akvilės Zavišaitės (1962–1991) personalinė paroda „Akvilė“. Akvile susidomėjau prieš keletą metų, kai pamačiau kažkieno į feisbuką įkeltus jos piešinius ir pačios Akvilės nuotrauką. Jos veidas man buvo tiek matytas, lyg būčiau ją pažinojusi – tokią pat jauną, kokia ji ir mirė svetur nuo tuo metu pasaulį į skliaustelius skliautusios ŽIV epidemijos. Akvilės braižas išskirtinis, jo su niekuo neįmanoma supainioti – ryškių spalvų pliūpsnių, įmantriai išsirietusių šokėjų portretų, aktų; pulsuojančios gaivališkos gyvybės artėjančios mirties fone.
