Kraujo grupė

Šį tekstą rašiau prieš pat atiduodant į spaustuvę „Šiaurės Atėnus“. Kultūriniai dvisavaitiniai leidiniai ir mėnraščiai nesukurti reflektuoti kasdienių – karštųjų – aktualijų, kurios, užrašytos, jau po valandos kitos tampa pasenusios. Įsijungus internetinius ir socialinių medijų portalus, akys raibsta nuo naujienų, skambių antraščių, nuotraukų su kultūros bendruomenės protesto ir streiko transparantais, susijaudinusiais ir šviesiais, piktais ir suktais veidais. Kilnios ir nuoširdžios kalbos, palaikymas, kaltinimas ir gniuždymas maišosi į vieną, kol tampa visa užpilančia pilka retorine mase.

Jau išėjus šiems „Šiaurės Atėnams“, Vyriausybei bus pasiūlytas ir galbūt ir patvirtintas naujas kultūros ministras. Ratas apsisuks, sukeldamas naujas reakcijas ir gal net naujus – daug rimtesnius – protestus. Ar juose bus tik kultūros bendruomenė, ar gretos plėsis – šios dienos (valandos, minutės) retorinis klausimas. Nes įvykiams verčiantis kūlvirsčiais atsakymo laukti ilgai neteks.

Visais laikais menininkai turėjo užaštrintą intuiciją ir visuomenėje atlikdavo savotišką ateities pranašų misiją. Rašytojai vos ne chronologiniu tikslumu aprašydavo ateities įvykius. Grėsmės nuojauta įsisukdavo į dailininkų teptukus. Fantastai savo filmų groteskiškiausiuose absurduose netyčia pavaizduodavo ateities realybę; deja, čia ir dabar nebejuokingą.

Tiesa, jei laikai nebūtų tokie geopolitiškai nestabilūs ir grėsmingi, visa, kas vyksta šiuo metu valdžioje, ir teliktų groteskiškas cirkas, kurio personažų elgsena kurį laiką duotų peno humoro laidoms, rašytojų paskviliams, poetų slemui, dailininkų memams ir domino teatro spektakliams. Deja, nejuokinga net tiems, kurie turi vadinamąjį juodą humoro jausmą ir dar prisimena valdžioje besismaginusią „Dviračio žynių“ chebrą ir Valinsko karutį, pilną baltų centų.

Kodėl nejuokinga? Nes ratas sukasi ir tie, kurie dabar neša skęsti besiruošiančios kultūros transparantus su savo vaikais, dar mena kolaborantų televiziją ir barzdotą dėdulę, rusišku akcentu bubenusį pasakas „Labanakt, vaikučiai“ metu. Taip taip, apie „ąžOlą ir gylAs“, pamenate?

Kultūros bendruomenė kaltinama tirštinanti spalvas ir per audringai reaguojanti. Nereikia būti pranašu, kad jau dabar atpažintum begal daug pirmųjų kregždžių: lyg netyčia, lyg juokais viešai  valdininkų ištartą grasinimą, neva per klaidą nukabintas vėliavas, neva netyčinį šantažą. Kaltinti galima nebent tuos, kurie pamažėl, irgi tarsi netyčia diena dienon didina nepasitikėjimo punktyrus, per kuriuos sunkiasi susipriešinimas; mūsų visų, kurių ir taip tiek nedaug.

O labai arti tebėra mūsų priešas, kurio dar nepažino mūsų vaikai. Dauguma jų naiviai mano, kad teisingumas yra savaime suprantama sąlyga, o demokratija – kartą iškovota, išlieka stabili ir nebepajudinama. Ir vis dėlto dalis jų – studentų – matė prasmę išeiti į protestą sekmadienį.

Ruošti karui savo vaikus yra turbūt baisiausias dalykas, daug baisesnis už patį karą. Deja, jam ruoštis turėsime visi.

Sekmadienį vykusio paruošiamojo streiko metu Filadelfijoje gyvenančios lietuvės bičiulės išėjo į šalia namų esantį Rittenhouseʼo skverą ir dviese užkabino kultūros bendruomenės protesto ženklą ant Paulo Manshipo „Antininkės“.

Turime būti vieningi su sava kraujo grupe, nes tai, kas dabar vyksta, yra mūsų karas.

O ar esame tik minkštoji galia, kaip sakė šiųmetinė Jotvingių premijos laureatė Giedrė Kazlauskaitė, atsiimdama apdovanojimą, – parodys laikas.