Pirštinės su antelėmis

 

Jana Vovk (g. 1973) – ukrainiečių rašytoja, charkivietė, apysakos „Ten, kur nėra veidrodžių“ (Там, де немає дзеркал, 2020), novelių rinkinio „Tu gali būti“ (Ти можеш бути, 2021), romano „Klaidingi troškimai, tikri troškimai“ (Бажання хибні, бажання справжні, 2023) autorė.

Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą laikinai pasitraukė į Lietuvą, šiuo metu gyvena Jonavoje, dirba Socialinių paslaugų centre, inicijuoja ir dalyvauja įvairiuose ukrainiečiams ir lietuviams skirtuose kūrybiniuose renginiuose ir projektuose.

Pasakojimas „Pirštinės su antelėmis“ (Рукавички з качечками), 2024 m. Ivano Čendejaus literatūros konkurso finalininkas, šiais metais bus publikuotas Ukrainos rašytojų sąjungos meno ir literatūros žurnale „Berezil‘“ (Березіль), kiti kūriniai – iš rinkinio „Tu gali būti“.

 

Pirštinės su antelėmis

 

Pagal pabėgėlės iš Mariupolio pasakojimą

 

Lida atsibudo naktį, suprakaitavusi ir išsekinta neišvengiamybės laukimo, to, ko bijojo labiausiai ir kas mito jos kaltės jausmu.

Kaip įmanydama stipriau įspaudė veidą į pagalvę, kad raudojimu nepažadintų dvylikamečio sūnaus, su kuriuo miegojo vienoje lovoje rūsyje po keliomis antklodėmis ir prie kojų ir šonų priglaustais plastikiniais buteliais su šiltu vandeniu.

Kai lauke jau kelintą dieną temperatūra laikosi žemiau nulio, o namuose nėra šildymo, negelbsti nei striukės, nei kelnės su pamušalu. Šaltis mikliai prasiskverbia po drabužiais, paskui – po oda… ir ima tekėti gyslomis, pratindamas tave, kad taip ir turi būti. Tu pripratai ir prie garų iš burnos, kai kalbi su sūnumi, prie neklusnių pirštų, kai mėgini atlikti kasdienius darbus, ir nebesupranti, ar tavyje apsigyveno sezoninio atšalimo žvarba, ar tai neviltis iššaldė tavy paskutinę šilumą…

Tyli aimana šalia. Tarsi šaltinėlis išsprūdo iš po sunkaus akmens ir vėl pasislėpė, prispaustas jo svorio. Lida atsisuko į sūnų, pajuto jo alkūnę po antklode – aštrią net per drabužius. Norėjo apkabinti vaiką… Mykyta buvo gražus berniukas – lieknas, juodbruvas, su šypsena nuo ausies iki ausies. Nenuorama nuo mažens, ir mokykloje neblogai sekėsi, bet sportas, lengvoji atletika traukė labiausiai. Vasarą turėjo su treneriu vykti į Lenkiją, į treniruočių stovyklą…

Neapkabino. Susiturėjo, kad nepažadintų. Atsargiai pataisė pagalvę – vieną iš tų, kuriomis ji apkamšydavo Mykytą artilerinių apšaudymų atveju. Neduok Dieve, prispaus juos kaip pažįstamus, kai daugiabučio blokai griuvo it kortų namelis. Tuos vaikų ir suaugusiųjų kūnus vos atskyrė, kad palaidotų atskiruose karstuose… Lida to baiminosi. Jų namas buvo vienaukštis, bet ar atlaikys sviedinio smūgį? Juk statė rūsį – ne priedangą.

Vėl sproginėja… Regis, centre, kur liko vyresnioji duktė su trimis vaikais… Jei tik Olia nebūtų jos klausiusi ir būtų išvažiavusi…

– Tai tu neleidai jiems išsigelbėti! – sykį sviedė jai Mykyta.

Tėškė tada skaudžiai, apimtas emocijų, pratrūko. O juk mažne visą laiką tylėjo. Ką ji pamatytų, jei įstengtų dirstelėti į berniuko galvą?

Dvi savaites nėra ryšio su Olia. Kaip numalšinti, kaip išrauti kaltės jausmą? Išverkti naktimis, kol sūnus nemato. O ar išverksi?..

Taip, vis dėlto apšaudomas centras. Lidą vėl užplūdo karščio banga.

– Ma, tik striukės neatsisek.

Ji paskubomis užsisegė žieminę striukę, kurios beveik nenusivilkdavo. Mykyta nusisuko.

Vandentiekis pratrūko pačią pirmą dieną. Vandens atsargos sparčiai išsibaigė. Lida jau ir iš radiatorių vandenį nuleido, kad bent arbatai turėtų. O tą, plastikiniuose buteliuose, pasidėdavo į lovą, pašildydavo tą patį kas vakarą. Sniego visai menkai – vos du, penki centimetrai – neprisigramdysi visiems poreikiams. Iš ko verčiau atimsi, jei ne iš savęs? Išbraukė visas moteriškas pretenzijas. Susitaikė su vandens trūkumo kvapu, su lipnia baime, kuri sunkiasi podraug su prakaitu, su nemaloniais pojūčiais, kurie dar prieš kelias savaites būtų atrodę nepriimtini. Priprato, išmoko nepastebėti… Bet ne sūnus.

Greit išauš. Atsikėlė.

Elektros ir dujų taip pat nėra. Privalo susiimti ir atversti dar vienos dienos lapą, o vakare užversti ir tvirtai priklijuoti prie kitų – kad niekados nebeskaitytų. Ir negalvoti… Reikia prisiversti negalvoti, ypač apie tai, ko nesugebi pakeisti. Olia ir trys anūkai gyvi. Gyvi… Olia išmintinga. Nerizikuotų vaikais… Tiesiog ryšys nutrūko… Jie tikrai išvažiavo.

Uliai, vyresnėlei, sukako aštuoneri. Saškai– šešeri. O Tarasui nėra nė dvejų… Dieną pradėjo megzti anūkams šiltas pirštines. Nelankstūs pirštai mažne priprato prie virbalų ir siūlų, sakytum, pirmą kartą ėmėsi mezgimo.

 

●

 

Lida su Mykyta gyveno miesto pakrašty, Schidno mikrorajone. Vyriausioji dukra su trimis vaikais – centre, už tilto, netoli dramos teatro. Vidurinysis sūnus ir žentas išėjo savanoriais į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.

Olia paskambino jai ryšio nutrūkimo išvakarėse, kovo pirmąją.

– Mama, reikia važiuoti.

Et! Lida pavargo bėgti. Jau dukart bėgo ir grįžo.

– Nevažiuosim…

Vienas iš dviejų kartų, kai Lida išvežė šeimą iš Mariupolio, buvo 2015 m. pradžioje, tada apšaudė jų rajoną, o „Milana“ iki šiol tai primena*. Ryte sprogimai ir gaisrai pasiglemžė dvi turgavietes, tris mokyklas ir privatų sektorių – visur buvo minios žmonių… Mykytą išgelbėjo liepdama jam kristi žemyn ir užsidengti rankomis galvą. Krito ir pati… Sprogo taip arti, kad sugaudė galvoje, kelias akimirkas liko kurčia. O slaugę šalia, nespėjusią atsigulti ant žemės, suvarpė skeveldros aukščiau kelių. Visai jaunutė, ėjo pas senukus į namus vaistų suleisti… Neišgyveno, ten ir nukraujavo mirtinai. Greitųjų ir vietų ligoninėje trūko – daugybei sužeistųjų reikėjo skubios pagalbos. Tą dieną nusvilino pragaro karštis. Tačiau Mariupolis dar nežinojo, kad tąkart atskriejo tik didžiojo pragaro kibirkštis.

Ir vėl tos skausmingos, įkyrios mintys apie dukrą ir anūkus.

 

●

 

– Juk nemanai, kad kils tikras karas…

Lida troško išgirsti ką nors paguodžiamo iš Olios, aukštesniųjų klasių istorijos mokytojos.

– Mama, tai ir yra karas!

Prasidėjęs plataus masto karas reiškia, kad ten, anapus, tie nesuskaičiuojami milijonai galutinai nusprendė, jog priklausote vienai iš dviejų rūšių. Pirmoji – priešas, ukronacistas, kurį kategoriškai reikia sunaikinti, nes su juo neįmanoma susitarti, jį papirkti ar įbauginti. Antroji – tie, ką dar galima išgelbėti, nukreipti teisingu keliu ir apsaugoti nuo pirmosios rūšies įtakos. Trečiajai rūšiai priklauso įdomesni, mat savo egzistavimu pateisina visus Rusijos laužomus tarptautinius susitarimus ir garantijas, išsivalo sąžinę už kiekvieną sviedinį, numestą ant namų, kuriuose miega ukrainiečių vaikai – abstraktūs vaikai, kurių akių jie nepamatys.

– Mama, jų neįtikinsi. Tai agresyvi masė, kuri gyvena rydama kitus, jie mano esą unikali gelbstinti substancija.

Gelbėti – kebli užduotis. Kartais žmogus, kurį reikia gelbėti, to nė nesupranta. Tam ir egzistuoja lyderis, galintis spręsti už silpnuosius… Olia nutraukė ryšius su giminaičiais kitoje pusėje, pavargusi įrodinėti, kad jos nereikia gelbėti – nei jos pačios, nei čia esančių artimųjų. Ji pripažino esanti bejėgė supurtyti dešimtmečiais kurtą pasaulėžiūros sistemą, prie kurios dirbo politinių technologų armija, pasitelkusi visas hibridinio karo, prasidėjusio gerokai prieš 2022 m. vasario 24 d. ir net gerokai prieš 2014 m., priemones. Šis karas prasidėjo sulig Ukrainos pasitraukimu iš imperijos, kuri vadinosi Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga. Paguodžiančių žodžių motinai Olia nesurado…

 

●

 

Garsiai dunda. Sprogimai visai čia pat. Rūsyje Lida varto nuotraukų albumą. Mykyta tylomis žiūri į lubas – tarsi akimis čiupinėja, kiek tvirtos perdangos…

Nuotraukose Ulia atrodo vyresnė, nei yra. Ir supranta daugiau nei jos bendraamžiai. Ir elgiasi kaip suaugusi. Olia dažnai su ja palieka du mažuosius nenuoramas – kur čia nesuaugsi?

Pirštinių vis daugėja. Uliai – mėgstamiausios spalvos, raudonos. „Kaip širdelė su meile“, – sako Ulia…

 

●

 

Gyventi toliau. Lida nubėgo į kitą gatvės galą, pas pažįstamus, turinčius nešiojamąjį generatorių, kad įkrautų telefoną, – nedažnai ten nubėgdavo, nenorėjo įkyrėti, juk ir kitiems reikia… Ekrane sušvito baterija, o viltis ir vėl užgeso. Duktė – „už ryšio zonos ribų“…

Užgeso ir įsitikinimas, kad viskas greitai pasibaigs. Liko vien viltis, gana amorfiška, bet ją iš Lidos galėjai išpurtyti tik kartu su gyvastim. Sykį kaimynė paklausė, ko jie delsia išvažiuoti.

– Manai, kad čia greit užsibaigs?.. Bėkit. Savi „ždunai“** ruskiams įduos… – Ir pravirko, nes pačios sūnus buvo vienas iš „Azovo“ karių.

Lida su Mykyta matė juos einant, vienas karys jiems mirktelėjo, mėgindamas padrąsinti. O patys broleliai judėjo sunkiai, buvo išvargę. Paskutinė, laibutė figūra… nesuprasi – vaikinas ar mergina, ne ką aukštesnė už Mykytą…

– Dėl vaiko važiuokit.

– Gal su kuo nors jį išsiųsiu… O aš… Kaip galiu važiuot, Tania? O jei Olia su mano širdukais gyvi?..

Lida neįstengė ištarti kitos savo prielaidos dalies. Už visko slypėjo juodas suvokimas, kad priešingu atveju ji juos bent jau suras… ir palaidos.

●

 

Saška ir Tarasykas panašūs į tėvą – kaip iš akies lupti. „Aparatu nukopijuoti“, – juokdavosi Olia. „Kazokėliai“, – šypsodavosi uošvis, atvažiuodavęs iš Zaporižios.

Saškai ji numezgė mėlynos ir geltonos spalvų pirštines, dvi poras. Savąsias pernai tėčiui į frontą perdavė.

 

●

 

Griaudėjo be paliovos. Rusija apšaudė Mariupolį iš dangaus, žemės ir jūros. Žuvusiųjų kūnų nespėdavo surinkti. Prie jų priprato. Gebėjimas suvokti aplinką pakito.

Kritiškai trūko vandens. O iki upės buvo pernelyg toli, pavojinga, o ir kiek gali panešti? Krateriai keliuose tokie, kad mašina nenuvažiuosi. Iš visur kur sueidavo žmonės į kiemą, kuriame siurblį maitino saulės baterija. Savininkas visiems leido, prie vandens ten eilė nesibaigdavo. Vieną dieną raketa ir į tą eilę pataikė…

 

●

 

Lida nebeskaičiuoja dienų. Ji tikrai žino, kad kovo 16 d. „išvaduotojai“ numetė bombą ant dramos teatro, priešais kurį jų, rusų, kalba buvo parašyta, kad ten slepiasi vaikai. Vėliau sužinos skaičių – šimtus – su prierašu „tikslus žuvusiųjų skaičius nenustatytas“… Olia gyvena šalia dramos teatro…

Dabar jie visi – ir gyvieji, ir žuvusieji, net slaptai svajojusieji apie russkij mir – sužinojo, kas yra tikroji neapykanta. Kažkieno tyli, nežabota neapykanta, ilgai ir visam laikui puoselėta visiems, kurie pasirinko kitus idealus ir kitokį kelią, kurie iškėlė galvas aukščiau už neišsivysčiusios kolonijos totalitarinio režimo nustatytą kartelę. Tai nėra įniršis ar pyktis, staigiai įsiplieskęs ir taip pat staigiai nuslūgsiąs. Tai nuo kūdikystės išsiugdytas įsitikinimas dėl priklausymo aukštesnei rasei, kuris savaime suteikia teisę ir įpareigoja niekinti ir naikinti viską, į ką nurodo sistema, o meilė savo vadeivoms yra bilietas į ramų miegą su švaria sąžine.

Ir ši nežabota neapykanta siunčia tūkstančius tonų mirtinų pranešimų Mariupoliui ir visai Ukrainai.

 

●

 

Lida suskaičiavo lentynose raugintų agurkų ir pomidorų sulčių stiklainius. Miltų atsargų yra, užteks Mykytos blyneliams dar porai savaičių. O pati valgyti nenori. Skrandis susirezgė į mazgą, nieko ten neįgrūsi… Iš kur randasi tos jėgos gyventi?..

Tarasykui numezgė pirštines su antelėmis. Antelės – jo meilė – ar Lidos kieme, ar knygelėse, ar filmukuose. Tarasykas kiekvieną vakarą užmiega su savo mėgstamiausia pagalvėle antele. Dieną jau nemiegodavo. Vaikai dabar tokie nepailstantys – kaip čia miegosi dieną, kai reikia pasaulį ištyrinėti… Ir megztinį jam Olia su antelėmis nupirko… vasario 23 d.

 

●

 

Lida gamina maistą kieme. Gerai, kad turi kepsninę ir malkų. Blynai iš agurkų sūrimo stebėtinai valgomi, o iš pomidorų sulčių – primena picos skonį. Nors malonumo maistas neteikia. Apninka kažin koks apdujimas. Tuštuma išstumia viską, kas tave gyvina…

Liubčenkoms daviau receptą. Ir porą mažučių pirštinių. Jų dukros mergaitei penki mėnesiai. Žento niekas nematė, ar jis apskritai buvo… Jie kiemą šluoja. Kiekvieną mielą dieną šluoja. Tarsi su stiklo šukėmis ir šipuliais norėtų iššluoti karo pėdsakus.

Bet karas ore. Kiekvienoje kaukiančioje sirenoje… sprogime… verksme… klyksme… Jis visą laiką tavo ausyse ir galvoje. Ir gyvenimas dabar smirda dūmais, paraku, degančiu kūnu. Prarastomis viltimis. Prapuolusiais po griuvėsiais ir paliktais gatvėse. Dvelkia baime ir neviltimi. Sunaikintu paprastų žmogiškųjų poreikių pasauliu karo performatuotoje tikrovėje…

 

●

Balandžio 10 d. per apšaudymus Lida išvežė Mykytą ir Liubčenkų šeimą su kūdikiu iš Mariupolio. Abiejų šeimų namai virto griuvėsiais.

Po dviejų dienų pavyko susisiekti su Olia – jie išsigelbėjo.

Tik atsidūrę saugioje vietoje, pabėgėliai pamažu ėmė suvokti, ką jiems teko patirti. Atrodė, tarsi kažkas atleido žmogaus sąmonės savisaugos gaiduką.

Kurį laiką pagyvenusi Lietuvoje, Lida grįžo pas giminaičius į Ukrainą.

 

2023

 

 

***

Bučinys į viršugalvį

 

Skiriu ukrainiečių poetei Julijai Tkačovai

 

1.

 

„Vinegretas“. Patiekalas, kurį patiekė meno galerijoje. Pavadinimas atitinka turinį, o turinys čia taip pat figūruoja. Idėja visu savo nevaržomu ir provokuojančiu pobūdžiu pažadina akmenį, paveikia bronzą, suteikia antrą gyvenimą medžiui ar šiukšlėms. Niekada nežinai, kas įkvėps, pastūmės ir paleis idėją į Visatą.

Kai kurios skulptūros iš žiūrovo reikalauja bent jau abstraktaus mąstymo. Menininkas, savo kūriniu patraukęs lankytojo dėmesį, bemaž pasiekė tikslą. O tas, kuris užkabino tam tikras emocijas, jį pasiekė ir be „bemaž“.

Marijka net sugebėjo pačiupinėti metalinį katiną – jai nuo mažumės būdingas noras pažinti supantį pasaulį per lytėjimą. Akys nejaučia to, ką gali pajusti pirštai… Pabandyk prispausti delnus prie senos pušies kamieno. Užsimerk. Ir negalvok apie kasdienybę… apskritai apie nieką negalvok…

 

2.

 

Eini tarp pušų, alsuoji ramybe, persmelkta kvepiančių dervų, ir atrodo, kad suvoki kai ką antžmogiško – gilesnio, tyresnio, nepavaldaus laikui. Arba guli ant skujų, žvelgi priešais save, ir tas „priešais“, nepaliestas ir nepasiekiamas, kibirkščiuoja mėlynumu, bučiuodamas pušų viršūnes. Vėjas jas įsiūbuoja. Ir darosi baisu, kai įsivaizduoji save ten, tarp lankių šakų, kur galėtum paliesti dangų… arba iš ten nukristi.

Tada sėdi ant siauros, bet veržlios upės kranto ir matai, kaip tavo mintys plaukia pasroviui. Ne todėl, kad kitaip nemoka, bet todėl, kad kartais reikia jas paleisti. Ir mėgautis akimirka, kuri praplaukia pro tave.

O virš vandens pasviro žolynas nuo besvorio laumžirgio. Taip ir gyvenime: kas nors trapus svirina aplinkybes, net gydytojų nuosprendžius…

 

3.

 

Nejudanti žuvėdra virš jūros. Dar viena akimirka. Banga, išsigavusi iš sūraus, galingo kūno. Putotos šukuosenos lašas. Iš akimirksnių atsklinda stichijos alsavimas… Ir Marijka plaukia. Pavargsta, pailsi ant nugaros ir iriasi tolyn.

Žemė kažkur toli po ja, bangos sūpuoja kūną, o žemas, lietaus sklidinas dangus bučiuoja jos ruzganą viršugalvį… Akys pačios atsimerkia. Šilta šypsena – pirmas dalykas, pasveikinęs ją ryte. Mamos šypsena.

 

4.

 

Marijkos rytas kitoks – kaip ir popietė, vakaras… naktis. Ne toks kaip tavo ar mano. Ir laikas skaičiuojamas kitaip, tarsi akimirkos išmoko jos laukti.

SRA. Spinalinė raumenų atrofija, su kuria nuo gimimo ji vienas prieš vieną. Ji ir jos šeima. Ir priešingai nei teigiama, kad „su tuo tiek negyvenama“, – GYVENA. Ir kaunasi su gamta dėl teisės. Kiekvieną dieną. Treniruotėmis po kelias valandas. Kad atgautų bent rankų judrumą.

Vėl ir vėl mokosi laikyti teptuką, užtepti potėpį po potėpio ant popieriaus. Kovoja dėl milimetrų laisvės. Atkaklių rankų pirštai vos atsiplėšia nuo stalo paviršiaus, užtat gėlės ryškėja, sakytum, atgyja. Nors ir nėra tokių augalijoje, kaip nėra jos gyvenime ir to, kas ateina su spalvingais, judesių kupinais sapnais… Tada atsiranda kvepiantys apelsinai oranžiškame fone. Laivelis jūros tolumoje… snieguota eglė… Ir eilės… Daug eilių, džiaugsmo ir jaudulio pliūpsnių…

Marijka gyvena.

Ir dėkoja Dangui už kiekvieną bučinį į viršugalvį.

 

2020

 

 

Žaidimas šachmatais

 

Asociacija

 

Šachmatai. Kvadratas, sudarytas iš kvadratų. Šešiasdešimt keturi laukai. Dvi kariuomenės. Du žaidėjai… Kaip įprastai.

 

●

 

Jie visada trise. Jis – senas, žilas, bet tvirto sudėjimo, veidas, vis dar menantis tikrą vyrišką grožį. Ji – moteris be amžiaus, išblyškusi ir juodbruva, greita. Trečiasis – visai jaunutis, nepastebimas. Jo šviesiose garbanose įstrigo plunksnelė – gal iš pagalvės, o gal iš klojimo. Visi trys apsisiautę tamsiais apsiaustais, tarsi slėpdami erą, iš kurios atvyko.

Milžiniškoje salėje šviesa tvyro tik virš jų stalo – apskrito, su šešiakampe šachmatų lenta, – o aplink tamsa, kurioje nieko nėra. Tik trys žaidėjai šioje šviesoje – tarsi auksinėje kapsulėje, kurios nepasiekia šaltas tamsos aidas. Žaidimas prasideda.

 

●

 

Balta, juoda ir pilka šachmatų lenta bei vienas perregimas laukas viduryje. Trys varomosios jėgos. Senis visada žaidžia baltaisiais, Moteris – juodaisiais, o Jaunuolis vadovauja pilkajai kariaunai. Šešiolika baltų figūrų. Šešiolika juodų figūrų. Ir tiek pat pilkųjų.

Baltasis pėstininkas sustingsta gyslotuose pirštuose. Senio rankų raukšlėse dar slypi tiek daug jėgos… Akimirka. Pėstininkas nenoriai atsisveikina su šilta žaidėjo ranka… Jo rankos visada šiltos. Jos – šaltos…

Kitas ėjimas – Jaunuolio. Nedvejodamas jis pasibalnoja žirgą. Nekantrumas.

Juodasis pėstininkas užtikrintai leidžiasi kelionėn. Moteris žiūri į Senį, įsilieja į jo akis ir ištirpsta jo prisiminimų begalybėse. Vėjas, laukas… ir čiobrelių kvapas… Juodvarniškų plaukų šilkas žvilga ant peties, drėgnu liūdesiu sustingsta tamsiose akyse troškimas suvokti svetimą paslaptį.

Kitas ėjimas. Dar vienas… Ji jau žino, kas laimės šį žaidimą. Ji vėl žvelgia į Senio akis ir stebi svetimą gyvenimą. Vaikų juoką, skanėstus ir nepakeliamą švelnumą… Jos veidu perbėga šešėlis. Džiaugsmo nėra. Yra tuštuma, ir šitoje tuštumoje gali nugrimzti visa kas.

Senis taip pat nenuleidžia nuo jos akių. Jo akys – svajonių ir vilčių spalvos. Tai mėgstamiausios jos spalvos… nes jos paletėje tokių nėra. Jos akys slepia baimę ir nuolankumą tų, kuriuos ji bučiavo į kaktą.

Jaunuolis laukia. Tai vienintelė vieta, kur jis gali laukti, delsti ar skubėti. Ir jis praranda žirgą… pėstininką… bokštą. Paskubomis.

Figūros stumiasi centro link, o apdovanojimas – po vieninteliu perregimu lauku, ten, kur pro stiklą matomas rutulys tarp žvaigždžių. Jaunuolis palaiko žaidimą dėl žaidimo… Moteris susidomėjusi žvelgia į mėlyną rutulį lengvoje migloje, tokį mažutį ir bejėgį…

Senis atsižada rikio. Ji – karalienės… Suprasti tai, kas nesuprantama, kas geba atsilaikyti prieš jos tuštumą. Čiobrelių kvapas, vaiko juokas… prisilietimas prie širdies.

Moteris pakyla iš savo vietos. Pralaimėjusi ji vėl pasirinko viltį. Apsiaustas nuslysta. Ant nepriekaištingo kūno liko vienintelis rūbas – šaltis. Senis užmetė savo apsiaustą jai ant pečių, ir šis akimoju virto geltonai kaitria liepsna… Ji nesušils, bet ir nesudegs… Visi trys mąsliai žvelgia į amžino ginčo objektą po vieninteliu perregimu šios šachmatų lentos lauku.

Jaunuolis pasuko galvą, plunksnelė, – iš pagalvės ar klojimo, – ištrūko iš jo plaukų ir pakibo ore, laukdama, kol lauks jis. O jis, visada ir visur nesustabdomas, kažkodėl delsė. Įvykio koordinatė laikinojoje ašyje. Arba ketvirtoji koordinatė vienoje iš reliatyvumo teorijų… Nuo pat Didžiojo Sprogimo jis žengia viena kryptimi. Taip ir bus.

Senis ir Moteris ištiesė rankas, o ką tik pradėjusi leistis plunksnelė sustingo, balansuodama ant dviejų pirštų – gysloto ir laibo, suodino. Pusiausvyra nebuvo prarasta. Mėlynas rutulys tyrame švytėjime dabar saugus – iki kito žaidimo, kai šie trys susirinks kambaryje be sienų. Gyvenimas, Mirtis ir Laikas.

 

2020

 

 

Geras berniukas

 

– Ne, jis geras berniukas. – Maryna Petrivna užtikrintu žvilgsniu nužvelgė pirmokėlį, kuris ką tik apvertė stiklinę su nešvariu vandeniu ant Julios piešinio. – Visiems pasitaiko… – ramiai pridūrė ji. Tada kreipėsi į Denysą: – Juk tu netyčia, tiesa?

Šis, atlaikęs mokytojos žvilgsnį, energingai linktelėjo galvą. Žinoma, netyčia! Tiesiog norėjo paimti Julios flomasterį, kol ji piešė guašu. Ji neturėjo palikti teptukų vandenyje. Tada jis nebūtų užkliudęs jų rankove…

– O dabar Denysas nupieš nuostabų kalėdinį atviruką ir padovanos jį Julečkai vietoj ano, sugadinto. – Ir Maryna Petrivna grįžo prie lentos.

Berniukas nebesiginčijo, nes žinojo, kad mokytoja neapsigalvos. Jis iškišo jai pavymui liežuvį, o ji nuoširdžiai vėl priminė jį esant gerą berniuką…

 

●

 

Denyska iš visų jėgų stengėsi būti geras. Su girtaujančiu tėvu, auklėjusiu jį „vyriškai“, išmoko toks būti. Jis ir jaunesnę sesutę pamokė, kaip neprisišaukti bėdos. Nors naujomis mėlynėmis vis dar „pasipuošdavo“, bet jo bent nebelupo diržu su metaline sagtimi, kuri galėdavo odą prakirsti arba net akį išmušti, kaip sakydavo mama…

Vasarą motina išsivežė vaikus pas savo tetą į kaimą. Paaiškino susiradusi naują darbą ir kai tik galės, grįš ir pasiims juos namo.

Pas babą Liubą buvo gera – skanu, įdomu, triukšminga. Vyresnioji Liubos dukra taip pat atvežė čia savo paauglius dvynius vasaros atostogoms – Volodką ir Fedką. Visi keldavosi anksti, prausdavosi, gerdavo šiltą ožkos pieną, užkąsdami kvepiančiomis bandelėmis ir medumi, o paskui imdavosi naudingų darbų.

O darbų čia buvo daug, nevaikiškų, ne miestiečiams, bet Denyska „visas į babą Liubą atsigimė“ – toks pat vikrus ir darbštus. Abu drauge bulves apkaupdavo iki pat viršūnėlių, piktžoles darželyje ravėdavo – baba Liuba iš džiaugsmo net apsiašarodavo. Žąsys klausė tik jo vieno, o ir vištas taip pat išmokė drausmės. Net kiaušinius jam leisdavo vištidėj susirinkti… Kaimynai išsijuosę gyrė Denysą, kartodami, kad vaikas – tikras babos užvadėlis. Apie Volodką ir Fedką – nė žodžio. Ir apie sesutę Olenką ką čia bepasakysi? Mažvaikė, neklaužada – kaip jai rimtą darbą patikėsi?

Po pietų berniukai paprastai bėgdavo prie tvenkinio – maudėsi, meškeriojo arba gaudė, kas skraido, šliaužia, šokinėja, – viską, ką apskritai įmanoma pagauti. Net kiaunę kelias dienas medžiojo, ir jei Fedka nebūtų jos pražiopsojęs prie kerplėšos, būtų sučiupę gyvą. Būtų galėję iki vasaros pabaigos kiaunę pasilaikyti. Juk graži! Judri, smalsi, pati tamsi, o prie kaklo šviesi kaklaskarė, kaip kaimynų katino Vasylio…

Olenkos su jais neleisdavo. Ir gerai. Ką ta mažvaikė veiks su suaugusiaisiais?

Viskas klojosi taip gerai, kad Denyska minčių galia stūmė kuo toliau grįžimą į miestą (baba Liuba nuolatos žiūrėdavo „Ekstrasensų mūšį“). Nenorėjo jis nei namo, nei mokyklon… Net ėmė klausinėti, ar babai Liubai nereikalingas pagalbininkas rudenį ir žiemą. Ši žadėjo pagalvoti, ir Denyska laukė.

O belaukdamas stengėsi padėti. Antai ir tądien palaistė morkas, aplankė žąsis, tada nuėjo pas vištas… Užvakar rado aštuonis kiaušinius. Vakar – septyni. O šiandien – net vienuolika! – nors suaugusieji tvirtino, kad per karščius vištos prastai deda. Čia jiems prastai, o Denyskai viskas gerai. O kaipgi! Kad suskubo babos Liubos pradžiuginti, bet, užkliuvęs už vištidės slenksčio, griuvo podraug su pintinėle, į kurią tuos vienuolika kiaušinių ką tik sudėjo. Vieni sutrūko, iš kitų tryniai išsprūdo, ir baltymai pro pintinėlės dugną į dulkes išvarvėjo.

Denysas atsistojo, apsidairė – ką daryti? Ar babai Liubai reikia tokio pagalbininko? Dabar ir kaimynai vienas per kitą ūš, koks jis negrabus, ir berniukai erzins, ir net Olenka juoksis. Apmaudas gerklę užgniaužė, bet ašaras suturėjo. Čiupo pintinėlę ir – prie gūžtų. Viską grąžino ten, iš kur paėmęs. Šlapias dėmes apibarstė smėliuku, šienu pridengė. Pintinę marškinėliais nušluostė ir į vietą pastatė, o marškinėlius įmetė į skalbimo mašiną vasaros virtuvėje.

O klausinėjamas vakare apie kiaušinius atšaudavo: nežinau, nemačiau, neėmiau. Volodka spėjo, kad vištos pačios juos sutraiškė, ir Denysas džiugiai jam pritarė. O paskui kažkaip savaime išsprūdo: „Gal čia Olenkos išdaigos?“

Baba Liuba nesiėmė tyrimo, bet kažkodėl dabar pati kiaušinius susirinkdavo. O į Denysą kitąkart pažvelgdavo su gailesčiu, gal net liūdesiu. Atrodė, kad ir jis pats jau namo grįžti norėtų, mamos ilgėjosi. Jei ne tėvas, mielai būtų į miestą išvažiavęs – gana tų babos daržų, žąsų ir vištų. O čia dar ožka Froska kaimynų sode jaunas obelaites nugraužė, kol jis su broliais dvyniais kardais mosavosi. Kaimynai apšaukė babą Liubą, o ši ant berniukų pyktį išliejo, esą jie trise nesugebėjo vienos ožkos nusergėt. Denyskai dėl tokios neteisybės visai kaimas įsibodėjo, mat niekas jo neprašė tos ožkos prižiūrėti. Nusprendė mamai paskambinti.

Tačiau kitą rytą jis visiškai pamiršo nuoskaudas. Pabudo nuo lojimo: šuo Borka kieme stačiai pašėlo. Denyska šoko iš lovos, strimgalviais pasileido iš namų, o ten – baba Liuba su kauptuku priešais šuns būdą ropinėja, podraug su šuniu į tamsią landą žvilgčioja. Įkandin Denyskos į kiemą išbėgo Volodka ir Fedka, pasičiupę „kardus“.

– Ba, kas ten?

– Šunėkas kiaunę būdon įvaikė…

– Tamsią, su balta dėme? – paklausė Volodka, prisiminęs tą, kurią jie medžiojo. – Ba, leisk mums ją pasilikti.

– Ką dar sugalvosi, neišmanėli! – Baba Liuba prikišo įraudusį veidą prie berniuko. – Kad ji mums vištas ir kiaušinius ištąsytų?!

Denyska net stryktelėjo – ogi proga pasitaikė!

– Čia ji sutraiškė! – riktelėjo jis. Ir pridūrė jau tyliau, bet ryžtingiau: – Kiaušinius. Pameni, baba Liuba? Čia ji! Ji!

Baba Liuba atsistojo, išsitiesė. Šuo galiausiai nutilo, mat užkimo nuo pasiutiško lojimo. Prie būdos nesiartino, bet ir iš akių nepaleido, nerimavo. Kiaunė išlindo ir išsigandusi metėsi berniukams po kojomis… Denyska nė pats nesusigaudė, kaip jo lazda ryžtingai nusileido ant tamsios žvėrelio galvos…

 

2020

 

Vertė Donata Rinkevičienė