trūkumas
Vokiečių poetė ir prozininkė Judith Zander (g. 1980) gimė ir augo Anklamo mieste prie Baltijos. Studijavo germanistiką ir anglistiką Greifsvalde, vėliau – kūrybinį rašymą Vokiečių literatūros institute Leipcige.
Debiutinis Zander romanas „Dalykai, kuriuos pasakėm šiandien“ (Dinge, die wir heute sagten, 2010) pateko į trumpąjį Vokietijos literatūros premijos sąrašą. Paskui rašytoja išleido dvi poezijos knygas ir antrąjį romaną „Džonis Bežemis“ (Johnny Ohneland, 2020), šis gavo Theodore’o Fontanės literatūros prizą. Naujausia jos knyga – eilėraščių rinkinys „vasara krašte žiemą prie jūros“ (im ländchen sommer im winter zur see, 2022) – įvertinta prestižine Peterio Huchelio vokiečiakalbės poezijos premija. Čia skelbiami eilėraščiai versti iš šios knygos.
2025 m. gegužę Zander lankėsi Lietuvoje, dalyvavo festivalyje „Kauno literatūros savaitė“. Jos viešnagę rėmė Goethės institutas.
Vertėjas
Ignės Grikevičiūtės nuotrauka
meteorologija
kai baisioj šutroj jis pasakė kad
yra žmogus pajutau kaip
man nebūdinga pasitikėjimą
per mažai toj terasoj
buvo pasakyta
iš šiaurės
perkūnija dundėjo artėjo
dar nepriėjo neprilygo klimato
padariniai buvo vasara kas daugiau
stojo kas žino
iš žmonių tai nė vienas
jokio rimo
jokios vėsios giesmių knygos
iš to negalėjau išgauti jeigu jis
pasisakytų prieš mane arba aš arba
terasos laiptai dienos talpa nakties
landa tarp liepų matėm
šviesią pragaištį kaip niekad man nebuvo
vienodai ir mano letenos vos vos
drebėjo kaip penkiapirštės
blyškios gegužio žvaigždės
dreifas
ar žinai kad gyvenam neramiais laikais
šiaurės ašigalis pasislinko šiaip ar taip
magnetinėj plotmėj neseniai
kai kurias atskaitos sistemas prireikė skubiai
priderint tokių šposų dar nebuvo ir
priežastis neaiški spėlionės
paaiškinimai niekur ne
veda prie požeminių srovių
karštų ir judrių bet žinai
šičia mes to labai nejaučiam
mano kompasas vis dar rodo
kaži kur ir marios į krantą
neišmeta sterko1 baltam
padaže kaip ir anksčiau
viską reikia padaryti pačiai kiek
ir kokia kryptim jis
artimiausiu laiku pasislinks
lieka asmeninė jo paslaptis galvoju
jis ir pats dar šito neraukia
dovana
ateina laikas
kai tave
džiugina
jog stovi
koridoriuj
tiesiai
atsakai
dienos šviesoj apsvarsčius
išsisakai
dvigubai stipriau
su tuo einu per dvi knygas
į vakaro paveikslą vėjas lenda
po sijonu lekia lauku
kur aguonos ir rugiagėlės
kviečių potėpiai
palinksta ir atsiduoda ritmingam lingavimui
mojuoju rankom beglobis gyvūnas
tankmėj šalia manęs pasigirsta
žmogiškas riksmas I
want to walk in the open air2 labai labai
trūkumas
šiuolaikinis apsišvietęs žmogus
nebepakelia trejybės:
gali būti gėris ir grožis bet tada
jokiu būdu ne tiesa
tiesa gali būti laikoma gėriu
bet grožiu – tai jau ne
būtų miela jei tiesa turėtų vieną veidą
o ne skvarbias akis veide po šimts
net ir eketės
nebegali iškirst lede
paslepi žiemą po
gebene ir jos
nepažįsti vadinu tai statyti
mėšlo pilis meistro rankų
kūriniu mano drauge
negaliu pakęsti
kai tu dirbi tuščiai
pabiras smėlis
kas mus supa šitoj
vietovėj yra neužtikrinta neįvardinta
arba viskas liepsnoja rūksta
bekraštė deginamoji auka
arba senam monokultūriniam miške
klampojam iki ausų įsimylėję
po pelkę dar vadinamą liūnu
sakyčiau iškart ir: būki svečias ir:
jauskis namie kaip visad
When Worlds Collide3 ar mudu
nesam ta pati klajoklių porelė ponas dujų
balionas ir ponia beta-world
jei vakare atšautum liukus įleistum
oro per naktį paliktum
pravertus gal dienai įgyjant kitą
agregatinį būvį neprašyti ryšiai
junginiai tave apsvaigintų
nuo mišriųjų miškų atsibastė kvapas
ko nereikėtų daryti šiom savaitėm
vis dėlto ištiko išvydo
saulės šviesą dispersija plevenantys pelenai
nuodegų (jų pradžia tamsoje)
švytinti aureolė iš esmės
a must have
net ir pelkėse uždrausta kaisti
ir kažkuris iš mudviejų tarkim aš turi
sėdėt ant kelmo mąstydama apie suspensijas4
jų polinkį iškristi nuosėdom ir ar apskritai
koloidai nėra tik trumpam daiktan sulipdytos
klajojančios planetos kybantys
virš žemės dūmų sparnai
čia gyvenamoj zonoj
krautuvėse neberasi
sugeriamojo popieriaus
nors man jo ypatingai
ir nereikia rašau tau nuosėdų rašalu
kaire ranka kad didis grožis
randasi trinant the plays to be
sudie
eilutės ant atvirutės su gluosniu
nugenėtu ir belapiu kokius
mačiau tenai per užgavėnes
niekaip neišdžiūna kai kurios
atvirutės neaprašomos reikėtų
pasilikti viską dar kartą užrašyti
tuoj dardėsiu geležinkeliu su šratinuku
ir švinu su dvynu atviruku
vienos krypties bilietu kaip sako
rašalas neįsigeria į kreidinį
popierių mano akis
tam tikri žodžiai
stovi atsarginiam kely
gimtadienis
aš jau buvau čionai
prieš tris savaites su tavim
tik tai absoliučiai visai
ne noras patirt déjà vu
kaip tą tuščią pirmąjį
žiemos vakarą kai
miglos kamuoliai mus įrašė aklai
į iškylos tęsinį
aplinkkelį antpuolio židinį
buvom laimingesni
jaunesni gaila tik tu
aš prityrusi savojo
ak dar ne adeptė naktinė
pamaina mums dar švietė ir kvietė
tuščioj tarpinėj erdvėj
ant paskutinės progos
prisėsti atlošo išdėliojai fotografijas
tavo ranka šilta lyg susapnuota
lietės prie manosios žinau matėm
tik pusę to kas gulėjo priešais
sutarėm kuri iš trijų moterų
nuotraukoj mums artimiausia
kita buvo nepažįstama
jei dabar įžengčiau pas tave
ji jau ten būtų
draugija pilnos sudėties mebliuoti
namai namučiai vienumos laimė
visos mano mintys apie tave
kad sujudėtų tavo akių migla
prieš savaičių savaites girdėta daina
palieku tave –
jei tavo delnas nuo rankovės
nubraukė werdandi5
tau dar lieka skuld6 na ką gi
Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus
1 Vokiškai „sterkas“ yra Zander (visos pastabos – vertėjo).
2 Grupės „Eurythmics“ dainos eilutė.
3 „Kai susiduria pasauliai“ – 1933 m. Edwino Balmerio ir Philipo Wylie mokslinės fantastikos romanas apie Žemės ir klajojančios planetos susidūrimą.
4 Dispersija, suspensija, koloidai – cheminės sąvokos, žyminčios mišinius iš skirtingų agregatinių medžiagos būvių (kietas kūnas, skystis, dujos).
5 Šiaurės tautų mitologijoje – viena iš nornų (moirų), lemiančių žmogaus likimą. Verdandė valdo dabartį.
6 Skulda – norna, valdanti ateitį.
