LiteratūraKnygos
Dviratininkė, arba Vieta, kuri galėtų būti teisinga
Giedrės Kazlauskaitės rašymas yra emanacinis – sklidus, sklindantis, pats iš savęs išsiliejantis, tad laisvi ir eilėraščiai, daugiausia laisvo eiliavimo. Sugriežtinti, rimuoti – ne iš knygos centro. Gal ir savotiška prieštara – poetinė pasaulėvoka asketiška, rašymas – plėtrus, teksto ribos sąlyginės. Eilėraščiai išsiplečia ir už eilėraščių. Eilėraščiai rašomi ir ne eilėraščiais.
Proza, skirta mėgautis lėtai
Moterų balsus ir gyvenimus matuojasi net vyrai prozininkai [...]. Man ši mada patinka, tikiu, pamažu artėjame prie suvokimo, kad moters patirtis yra tiek pat universali, kiek ir vyro, ir nebūtina gimti ar save identifikuoti kaip moterį, kad galėtum skaitydamas tapatintis su moterimis veikėjomis.
Motinos, dukros ir monstrės
„Pirmosios knygos“ konkursą laimėjusios Gražinos Kelmelytės romane „Motinos“ modeliuojamas intriguojantis scenarijus, ar pasaulis taptų geresnis, jei valdžią perimtų moterys. Kaip gyventume, jei vairą sukiotų ne karingieji tėvai, o gimdančios ir gyvybę puoselėjančios motinos?
Verlibro puodžius
Marius Burokas tarsi varijuoja Rolando Rastausko frazę „sakinio eilinis“, tik su dar mažiau iškilmingumo: „esu eilutės stalius ir verlibro puodžius, / popierinių baldų dailidė, išversto išvirkščio teksto siuvėjas. / vėjo amatininkas, dygsniuojantis baltą, begalinį ritinį“ („Šaltupė. Zarasai“, p. 43).
Kaip užkerėti skaitytoją
Kristinos Petrauskės „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ – viena iš tokių literatūrinių debiutančių, išsyk tapusi favorite. Nuo pat pasirodymo pavasarį šis romanas ilgai buvo įsitvirtinęs perkamiausių knygų dešimtukų knygynų lentynose ir internetinėse svetainėse, o leidyklos internetiniame puslapyje vis dar užtikrintai laikosi kaip viena iš trijų perkamiausių knygų.
Senienos ir naujienos (16)
Postmodernizmas jau baigėsi. Giedros Radvilavičiūtės citata, kad rašoma tada, kai nebelieka nieko kito, dukart pakartota pasakotojo lūpomis. Ją įtvirtina pabaigos pasakojimas apie skendimus – kūryba yra išgyvenimo įrankis.
Senienos ir naujienos (15)
Šioje lakoniškoje knygoje tiksliai perteiktas menininkams būdingas atidėliojimas, ilgesys, neįvykusi meilė. Man, katalikei, tokios atrodo pačios tikriausios.
Gyvūniškos aistros pagal Clarise Lispector
Clarice Lispector knyga „Aistra pagal G. H.“ nėra tradicinis romanas. Tai aistringi apmąstymai apie gyvenimo ir kūno gyvybiškumo prasmę. Ir nors knyga pristatoma kaip grožinės literatūros kūrinys su pirmojo asmens patyrimų aprašymu, tai labiau filosofinis bandymas reflektuoti gyvojo kūno patirtį.
Arbatėlė su Kantu
Jūratė Sučylaitė, poetė ir gydytoja psichiatrė, pasitelkia meninę išmonę, fantaziją, vaizduotę. Kviečia ne tik skaityti, bet ir pagyventi kartu su Kantu. Romane apstu regimųjų ir girdimųjų įspūdžių.
Senienos ir naujienos (14)
Sunkiai prisiverčiu skaityti knygą, jeigu esu mačiusi to paties autoriaus filmą. Tiesiog nesitikiu, kad režisierius klasikas būtų dar nuostabesnis rašytojas. Vis dėlto skaitymas pranoksta lūkesčius, nes dar kartą sugrąžina į filmą, kurio scenų negaliu „atmatyti“.
