Kaip užkerėti skaitytoją
Kristina Petrauskė. Slanimo raganos: Sapiegos byla. V.: Alma littera, 2025. 304 p.
Yra knygų, kurios pasiekia skaitytojus pačiu laiku: socialinės, politinės, literatūros pasaulio aplinkybės tarsi sukuria joms tobulą sceną, į kurią jos įžengia ne kaip kuklios debiutantės, o kaip ilgai lauktos skaitytojų favoritės, savo forma ir turiniu atliepdamos jas supantį pasaulį, jo nuotaikas bei lūkesčius. Kristinos Petrauskės „Slanimo raganos: Sapiegos byla“ – viena iš tokių literatūrinių debiutančių, išsyk tapusi favorite. Nuo pat pasirodymo pavasarį šis romanas ilgai buvo įsitvirtinęs perkamiausių knygų dešimtukų knygynų lentynose ir internetinėse svetainėse, o leidyklos internetiniame puslapyje vis dar užtikrintai laikosi kaip viena iš trijų perkamiausių knygų. Bet kuriam autoriui ar autorei toks populiarumas yra didelis komplimentas, o profesionaliai istorikei, išleidusiai pirmąją knygą, – tai ir rimtos pretenzijos atsistoti šalia tokių pripažintų istorinių romanų kaip „Silva rerum“ ar „Petro imperatorė“ autorės Kristinos Sabaliauskaitės.
Rizikuodama pati būti nepopuliari, vis dėlto teigčiau, kad „Slanimo raganų“ populiarumą lemia ne autorės literatūrinis virtuoziškumas, o būtent gebėjimas knygos puslapiuose atliepti kylantį skaitytojų alkį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijai, papasakotai per moterų personažus, tyliai atremti Baltarusijos siekį pasisavinti LDK istoriją ir užpildyti tam tikrą erdvę, atsivėrusią po to, kai dėl kaltinimų plagiatu susvyravo Kristinos Sabaliauskaitės autoritetas.
Sakydama, kad „Slanimo raganos“ nėra virtuoziškai parašytas romanas, toli gražu nenoriu jo diskredituoti. Knygą skaityti lengva ir malonu: Petrauskės proza elegantiška, aprašymai įtaigūs, nors kartais ir kiek perkrauti istorinėmis detalėmis, siužetas intriguojantis. Romanui tikrai netrūksta ir originalumo: iš istorijos nuotrupų prikelti moterų, apkaltintų raganavimu, istorijas ir atkurti LDK XVII a. miesto ir jo apylinkių kasdienį gyvenimą jau savaime yra pasiekimas. Tačiau, vertinant literatūriniu požiūriu, ypač pirmoje romano dalyje veikėjai pernelyg dvimačiai: jų pasirinkimai, elgesys, tarpusavio santykiai lieka arba šabloniški, arba nemotyvuoti; ne visada aišku, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip. Kadangi abiejų pagrindinių veikėjų lemtį lengva numanyti, romano varomąja jėga turėtų tapti būtent psichologiniai portretai, tačiau kad šie po truputį pradėtų skleistis, reikia gerokai palaukti – iki antros knygos dalies. Vis dėlto net ir kai imame juos aiškiau matyti, jie nepaaiškina veikėjų pasirinkimų ar įvykių eigos pirmoje dalyje. Ypač gaila pirmos romano dalies įvykių centre esančios Onos Korotkos: ji teisingumo nerado nei savo kaimo bendruomenėje, kuri nustojo ją matyti kaip žmogų, nei knygos puslapiuose, kur nors ir atsiskleidė jos labai moteriška gyvenimo drama, skaitytojams ji vidujai išliko svetima.
Stačiatikių kunigo žmonai Rainai pasisekė kiek labiau, ir jos nors gal ir kiek neišbaigtą, tačiau įdomų vidinį portretą skaitytojai pamato daug ryškiau. Antroje romano dalyje per ją ima skleistis sudėtingesnės temos, susijusios su moterų galios ir įtakos, patriarchalinės visuomenės santykių, svetimumo ir intymumo klausimais. Būtent ji leidžia geriau atskleisti ir paties Sapiegos, ir kitų veikėjų, kurių lūpomis ir gyvenimais prabyla XVII a. LDK ir Europos pasaulėžiūros ir ideologijos, paveikslus. Antroje dalyje ir pati raganavimo byla įgauna daugiasluoksniškumo bei intrigos. Tiesa, tokį pasakojimo netolygumą galima laikyti ir tikslinga retorinės raiškos priemone: eilinės raišos kaimo merginos likimas mažiau svarbus, todėl ir mažiau pastebimas, skurdžiau užfiksuojamas nei stačiatikių kunigo žmonos, apylinkėje žinomos pribuvėjos, gyvenimo vingiai.
Tačiau šie – ir kiti, jei kas jų atidžiai ieškotų, – literatūriniai trūkumai yra bejėgiai sumažinti tą trauką, kurią sukuria romano „raganiškas“ momentas ir amžinasis moterų kaip bendruomenės atpirkimo ožių motyvas. Per juos autorė LDK istoriją priartina prie nusiritusios per visą Vakarų pasaulį raganų medžioklės bangos, parodydama mus ne kaip Europos užkampį, o kaip jos dalį, neišvengusią ir sudėtingiausių reiškinių. Nemoralizuodama ir nesileisdama į daugžodžiavimą, Petrauskė atskleidžia, kaip ir LDK kaltinimai raganavimu buvo atsakas į sudėtingus modernėjančios visuomenės virsmus, per kuriuos kūrėsi naujos valdymo ir administravimo formos. Tai itin gerai atsispindi Rainos bylos procese, kuriame matome konfliktą tarp tradicijos ir modernėjančio pasaulio, bažnytinės ir pasaulietinės valdžios bei kitus to laikmečio ženklus. Tarsi netyčiomis šiai užmačiai padeda ir sąskambis su garsiąja Salemo raganų byla JAV, vykusia to paties septyniolikto amžiaus pabaigoje. Salemo raganų byla įkvėpė žymiąją ir aktualumo vis neprarandančią Arthuro Millerio pjesę The Crucible („Lemtingas išbandymas“), o mes galime sakyti, kad dabar turime savąją versiją – „Slanimo raganas“.
Su šia knyga Kristina Petrauskė atliepia ne tik mūsų norą būti didesnės Europos ir Vakarų pasaulio istorijos ir literatūros dalimi, bet ir Vakaruose jau gan seniai mėgstamą, o Lietuvoje neseniai suklestėjusį susidomėjimą istoriniais romanais, kurių centre – moterys. Vakaruose šis žanras savo skaitytojus susirado praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai iškilo tokios autorės kaip Geraldine Brooks, Philippa Gregory, Tracy Chevalier ir daugelis kitų. Tačiau kadangi istorinio romano žanras sovietmečiu buvo itin politizuotas – užtektų prisiminti Antano Vienuolio „Puodžiūnkiemį“ ar Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėlius“, – Lietuvos skaitytojams ir rašytojams reikėjo nemažai laiko, kad mūsų atmintis apsivalytų nuo šių nuosėdų ir mes galėtume sugrįžti prie kokybiškų istorinių romanų apie savo praeitį rašymo ir skaitymo. O ir įsileisti romanus rašančias moteris istorikes į literatūros erdvę taip pat neskubėjome. Kita vertus, ir Lietuvos akademiniam pasauliui reikėjo laiko, kad į grožinės literatūros rašymą imtų žiūrėti ne kaip į menkavertį užsiėmimą, o kaip į būdą supažindinti platų skaitytojų ratą su šalies istorija ir skatinti didesnį susidomėjimą istorijos mokslu.
Tai, kad šiandien turime ir Sonatos Dirsytės „Išdidumo kalinę“, ir Ilonos Skujaitės „Karo nuotaką“, ir Kristinos Petrauskės „Slanimo raganas“, yra neabejotinas Kristinos Sabaliauskaitės nuopelnas, nes būtent ji pralaužė tas stiklines lubas ir sienas, kurios trukdė moterims istorikėms įsivaizduoti save kaip istorinių romanų rašytojas, o skaitytojams – suprasti, kad istorinis romanas gali būti ne priverstinis ideologinis skaitalas, o gurmaniškas literatūros kūrinys. Būtent jos „Silva rerum“ išugdė skaitytojams alkį įvietintai, o ne verstinei istorinei grožinei literatūrai. Be abejo, galima teigti, kad Sabaliauskaitės iškilimas šiam žanrui buvo toks pat svarbus, koks ir neseniai kilęs skandalas, kai jai teko aiškintis dėl kaltinimų plagijavus ar bent jau tinkamai necitavus kitų autorių minčių savo naujausioje knygoje „Kaip skaityti meną“. Po ilgus metus trukusios neginčytinos jos vienvaldystės istorinio romano žanre kontroversija netiesiogiai pravertė kaip istorinio romano populiarinimo priemonė. O augant susidomėjimui augo ir poreikis juos rašyti bei leisti. Į šį poreikį netruko atsakyti kitos autorės, tarp jų – ir Petrauskė.
Nors „Slanimo raganos“ neabejotinai pelnosi iš to alkio, kurį sukūrė Sabaliauskaitės iškilimas ir kontroversiškumas, Petrauskė su šiuo romanu padaro bent du dalykus, kurių Sabaliauskaitė ir kitos šio žanro rašytojos nesiėmė. Kitaip nei Sabaliauskaitė, ji susitelkia būtent į moterų istorijas ir, kitaip nei Dirsytė ar Skujaitė, pasakoja apie eilinių, o ne išskirtinių moterų gyvenimą. Būtent klasės ir lyties (bei anksčiau minėto kitoniškumo) sankirta yra itin svarbi, nes istorija apskritai ir istoriniai romanai konkrečiai pernelyg dažnai tampa (dar vienu) pasakojimu apie (dar vieno) iškilaus vyro ar vyrų gyvenimus, kuriuose būtent tokios eilinės moterys tampa nematomos ir negirdimos, nors jos istoriją kūrė ir istorija jas ištiko tiek pat kiek ir vyrus ar diduomenės moteris.
Vien šitų dviejų veiksnių būtų visiškai pakakę, kad „Slanimo raganos“ būtų tapusios socialiniu reiškiniu. Tačiau aplinkybių dievai pamėtėjo Petrauskei (o gal ir pati autorė, kuriai nesvetima viešoji erdvė ir socialinės medijos, perskaitė laiko ženklus) dar vieną svarbią ir itin palankią aplinkybę – gan plačiai per žiniasklaidos kanalus nuskambėjusią litvinizmo kontroversiją. Litvinizmo ideologija teigia, kad ne lietuviai, o baltarusiai, kurie išties turėtų būti vadinami „litvinais“, yra ir LDK kūrėjai, ir jos tradicijos paveldėtojai, ir įkurdina Baltarusiją ir baltarusius LDK istorijos centre. Litvinizmo klausimai Lietuvos viešajame diskurse iškilo Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą kontekste 2023 m., kai buvo susirūpinta, kad ši ideologija gali būti panaudota kaip įrankis Lietuvos užgrobimo iš Baltarusijos teritorijos pateisinimui. Ši ideologija, nors jos apibrėžimai ir tikslus turinys skiriasi priklausomai nuo to, kas ją pasitelkia ar apibrėžia, iškilo praėjusio amžiaus pabaigoje kaip bandymas atsakyti į Rusijos imperinius naratyvus apie Baltarusiją, neigiančius jos savarankiškumą ar išskirtinumą, ir kaip atsakas į tai, kad Lietuva ir Lenkija, anot baltarusių tautininkų, nepripažįsta jų indėlio ir svarbos LDK ir Abiejų Tautų Respublikos istorijoje. Karo ir padidėjusios grėsmės iš Baltarusijos kontekste istorijos ar nuopelnų savinimasis ar simbolių – bendrų, bet suprantamų kaip išskirtinai mūsų, tokių kaip Vytis (baltarusių vadinamas pahonia), – naudojimas daugeliui lietuvių atvėrė gyvą istorinės traumos nervą.
Nutapydama Slanimo miestelį, esantį dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, kaip lietuvišką (nors neišskirtinai), valdomą lietuvių didiko Sapiegos ir knibždantį mums atpažįstamų, savų buitinių ir istorinių detalių (bei nutylėdama tokius elementus kaip tai, kad romane vaizduojama diduomenė greičiausiai kalbėjo lenkiškai ar kad ir patys eiliniai žmonės buvo daugiakalbiai ar bent jau ne lietuviakalbiai taip, kaip mes juos suvoktume šiandien), Petrauskė Lietuvos istorijos mylėtojams ir sergėtojams sudaro galimybę litvinizmo kontekste „atsiimti“ savo istoriją ir netgi šiek tiek, bent jau vaizduotėje ir knygos puslapiuose, pasigviešti baltarusiškosios, patikėti, kad ta istorija, kurią mes žinome kaip „mūsų“, yra išties mūsų. Kiek tai yra tikslinga, reikėtų klausti pačios autorės, tačiau kad dabartiniame geopolitiniame kontekste knyga atlieka stabilizuojantį, net jei pernelyg romantizuojantį, vaidmenį, nuneigti negalime. Tai nėra pagrindinis knygos aspektas ar tikslas, kaip ir litvinizmo grėsmė nėra pagrindinis geopolitinis ir ideologinis iššūkis, tačiau tai, kad ši knyga vienaip ar kitaip į jį atsako, yra nenuneigiamas faktas.
Kitaip tariant, pačią Kristiną Petrauskę būtų galima apkaltinti skaitytojų užkerėjimu: jai berašant romaną, visos aplinkybės ir romano siužetas susipynė taip, kad skaitytojams nebeliko nieko kito, kaip tik išgraibstyti knygą iš bibliotekų ir knygynų lentynų. Kiek šie kerai atlaikys išbandymą laiku, bus matyti, tačiau, belaukiant laiko verdikto, norisi sulaukti ir kitų rašytojos kūrinių, kurie, tikėtina, bus literatūriškai brandesni ir lygiai taip pat gerai apčiuops laikmečio pulsą.
