LiteratūraKnygos
Senienos ir naujienos (25)
Mėgstu senus vertimus, kuriuos skaitydama mintyse ir paredaguoju, ir pasižaviu archaizmais. Kaip gerai aprašyti vaiduokliai! Šiuolaikiniai autoriai taip šiurpiai nesugeba – pats gyvenimas netekęs senovinio manieringumo.
Kas poezijos – poezijai
Ko gero, daugelis tikėjosi itin geros poezijos pliūpsnio, ypač prisimenant ankstesnes jo knygas. Nauja knyga kiek netikėta, ypač kai jis jau kurį laiką eilėraščių neberašė.
Naujoje knygoje, kurioje eilėraščius papildo poeto nuotraukos, Parulskis lieka parulskiškas.
Tarp kūno ir kalbos
V. Maksvytė puikiai įkūnija „moteriškojo rašymo“ (écriture féminine) idėjas, kuriomis rėmėsi žymi prancūzų dekonstruktyvistė Hélène Cixous. Ji kvietė moteris rašyti visu savo kūnu, skatino jas ieškoti savitos kalbos, kuri padėtų užkoduoti išskirtines, su lytimi susijusias patirtis ir vaduotis iš „korektiškos“ retorikos bei kalbinės falokratijos, kuria kaltino žinomą feministę Simone de Beauvoir.
Nerimtai rimta
…pasaulyje atsiranda vis daugiau grafinių romanų suaugusiesiems (pavyzdžiui, Arto Spiegelmano „Maus“ (1980–1991) ir kt.), parašytų politinėmis, istorinėmis ar kitomis temomis. Tarp šių rašytojų atsiduria ir lietuvių filologiją baigusi, animaciją studijavusi autorė Gerda Jord (Gembickienė, g. 1988), kuri 2025 m. pristatė savo ketvirtąjį grafinį romaną „Karalius nakvos Merkinėje“.
Nečiupinėtoji lituanistika (6)
Kunigas, ryžęsis savo lėšomis leisti Jono Aisčio poezijos knygą, rėmė ne tik lietuvių šviesuolius, bet ir Kretingos pran-ciškonus: 1931 m. pastatė noviciato namus, 1936 m. nupirko spaustuvę. Tokių žmonių literatūros istorijoje įprastai nema-tyti, bet jau seniai laikas juos parodyti.
Kas ir ką rašo mumis?
„Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (ir kaip vidinių judesių, gestų konfigūracijos) ne tik išreiškia, bet ir formuoja daugialypį ir daugiasluoksnį moteriškosios būties pavidalą, išsviestą į kitą pasaulio kraštą, į kitą erdvę, bet tebelaikomą prigimtinių šaknų, pirminės patirties, prigimtos kalbos, per kurią iki atskiro individo atiteka ir gamta, ir istorija.
Suaugti, pasenti ir viską prisiminti
Skaitant Kašubos vaikystės prisiminimus man norėjosi ne stebėtis tiksliai aprašomais rūmais, grafų papročiais ir vaiko išmintimi, bet pastebint detalę po detalės mėgautis modernaus (gal tiksliau būtų sakyti – modernistinio) auklėjimo ir tikrosios nebesančios modernybės vaikystės samprata.
Senienos ir naujienos (24)
Perskaičiau visai kitaip, kaip vieną stipresnių pastaruoju metu išleistų distopijų: stabtelėjau ties fantazija, kad per nuotraukas galima patekti į jose užfiksuotas vietas. Distopija yra pačios paauglystės metafora: tėvai neatpažįsta bręstančių vaikų kaip savo. Paaugliams tai – suaugystės klaikas, kai tėvai tampa kone neveiksnūs ir, be abejo, nesvarbūs.
Nečiupinėtoji lituanistika (5)
1939 m. rugsėjo pabaigoje Putinas buvo nuostabiai produktyvus – kasdien parašydavo po eilėraštį, sklidiną karo pradžios nerimo. Tarp jų ir elegiškasis „Motinai“, kurio negebėjau deramai įvertinti, rašydama magistro darbą. Vokiečių karo cenzūra neleido platinti 1944 m. išleistų „Rūsčių dienų“, leidykla „Sakalas“ visgi kažkiek išplatino nelegaliu būdu.
Senienos ir naujienos (23)
Daujotytės romanas buvo mano laukiamiausias Knygų mugėje; stulbina rašymo visais registrais fenomenas, kompozicijos nuotykis. [...] Daujotytės beletristika mėgsta ilgą sakinį, lengvai moralizuoja, bet skaityti smagu. Pavadinimas – ir apibūdinimas: deja, šiuolaikinei lietuvių prozai nelengva su realizmu, matyt, nėra jis toks apgaulingai paprastas. Labai suprantu norą rašyti utopiją, kai gyvename distopijose.
