Dviratininkė, arba Vieta, kuri galėtų būti teisinga

 

Ratas, įprastas ratas, bet ir ratas, kuris sukasi pasaulį ir žmogų aiškindamas, tad ir hermeneutinis, pagal antikos dievo Hermio užduotį. Sanskrito ratas pirmiausia reiškia dviratį karo vežimą.

„Esu dviratininkė nušerpetojusiu veidu“ – ir tokia baigtinė frazė iš Giedrės Kazlauskaitės „Marialės“, iš „Balandžio“.

Nuo rato, nuo dviračio ir dviratininkės, nuo vietos, kuri galėtų (tik galėtų) būti teisinga, ir bandau aiškintis šią poezijos knygą, 2025-ųjų vasarą išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Skiemeninis, garsinis (jei ir tik) ryšys tarp ra-to ir ra-šyti; ratas, ratukas juk yra ir rašmuo, lengvai perskaitomas ir kaip simbolis. Stabteliu ir prie Ra, senovės Egipto dievo, kūrėjo ir kūrinijos valdovo, vardo. Laisvos poezijos skaitymo asociacijos, nei patvirtinamos, nei paneigiamos.

Giedrės Kazlauskaitės rašymas yra emanacinis – sklidus, sklindantis, pats iš savęs išsiliejantis, tad laisvi ir eilėraščiai, daugiausia laisvo eiliavimo. Sugriežtinti, rimuoti – ne iš knygos centro. Gal ir savotiška prieštara – poetinė pasaulėvoka asketiška, rašymas – plėtrus, teksto ribos sąlyginės. Eilėraščiai išsiplečia ir už eilėraščių. Eilėraščiai rašomi ir ne eilėraščiais.

Šiuo atveju įdomu, kaip „Marialę“ papildo, o kai kuriuos jos momentus ir paaiškina esė „Kalvarijų gatvė“, rugsėjo pradžioje publikuota „Šiaurės Atėnuose“:

 

Kai nuo Halės dviračiu įvažiuoju į Pylimo gatvę, ji atrodo siauresnė negu Kalvarijų – gal dėl senovinių namų. Kaimiškas Vilnius su balose čirškiančiais žvirbliais – megapoliai, tokie kaip Londonas, būna neaprėpiami, sunku įsivaizduoti net jų mastelį. Buvau Rasose, nešiau iš pajūrio parsivežtas kačpėdėles ir norėjau mintyse pasitarti: mortuos voco judesys, reguliariai jį atlieku. Prasilenkdama su turistais, kartojausi lenkų ir lotynų – tarp geltonų rykštenių tamsuojančiuose akmenyse tiksliai užrašyta, kiek metų būdamas žmogus mirė, kurį mėnesį gimė, kas buvo, ką apie tai galvoja likusieji. Ypač graudžiai atrodo praėjusio amžiaus pradžios vaikų fotografijos, bet jie žvelgia kaip paaiškinimas: mums nebuvo lemta pamatyti karų klaikybių. Vaikystėje žaisdavau kapines – stačiau paminklus iš plytgalių, apželdindavau „kapus“ gėlių darželyje nusikirptais ūgliais, kurie, keisčiausia, prigydavo įsprausti į žemę. XIX amžiaus Rasose šiandien želia tie patys kapininiai augalai.

 

Įdėmiai skaitant šį tekstą (jei ir tik cituojamą fragmentą), nesunku pajusti ir tai, kas svarbu „Marialei“: važiavimas (važinėjimas) Vilniaus gatvėmis dviračiu, tarsi įsibraižant Vilniaus žemėlapyje, stebint priekinį ratą, kuris padangomis pats sau tiesiasi kelią, bet ir matant senus, net senovinius namus ar balose čirškiančius žvirblius (jų juk vis mažiau). Kalvarijų gatvė, kaip svarbi Vilniaus arterija, jos vardo ypatingumas, keleriopos šventumo ir profaniškumo sąsajos. Ratas, įsisukęs Kalvarijų misterijoje, Vilniuje (ir daugelyje kitų vietų), lyg vandeniu atvirpėję ratilai.

Kryptis – važiuojama nuo Rasų, pro Halę, Pylimo gatve. Rasos – atmintinė, kartu ir poetinė vieta, vieta ir mortuos voco judesiui, jo kūniškumui. Žymėtas kačpėdėlių įvaizdis, neatskiriamas nuo Vinco Mykolaičio-Putino, galėtų būti banalus, bet yra gilus, susietas ne tik su patirtimi (rašymu, tyrimu), bet ir su dvasiniu judesiu, netgi pasitarimu. Skaitant senus paminklų užrašus, kartotis lenkų ir lotynų, vadinasi, sukti ir atskirąjį filologinį ratą, riedantį ir egzistencinėmis ribomis bei paribiais; anksti mirti, išvengiant „karų klaikybių“, veikia guodžiamai. Ir senas įrašas akmenyje išsaugo ryšį, santykį – „ką apie tai galvoja likusieji“. Ir iš šitokio ryšio pasisuka amžinasis gyvybės ratas – dvasinis ir gamtinis, biologinis: ir šiandien Rasose „želia tie patys kapininiai augalai“.

Rasose palaidota ir Judita Vaičiūnaitė. Giedrės Kazlauskaitės tekste tai (kaip ir daug kitų svarbių, tik šmėkštelėjusių detalių) lieka už skliaustų. Kas suskliaudžiama be intelekto kontrolės, nugrimzta gilyn – ir į poetinių refleksijų atsargas. Suvokimo papildiniai – jau iš skaitančiųjų intencijų.

„Marialė“ – žodis, išgirstas per radiją, dailėtyrininkė kalbėjo apie tekstus, knygas, kuriose nuo XII amžiaus buvo surašomi iš Mergelės Marijos patirti stebuklai. Daug kas galėjo tą žodį girdėti, bet juk iš tiesų išgirstame, kai jau esame pasiruošę tai išgirsti, patirtis yra priartėjusi prie savęs ištarimo. Mariales liudija ne tik stebuklą, kilusį iš paties poetiškiausio religinio kulto, bet ir ontologinį geidimą tai, kas patirta, užrašyti, išsaugoti. Ypač stipriuosius, paveikiuosius patirties momentus. Eilėraščiai (ir seniausios jų nuotrupos, nuoskilos, kad ir iš antikos Sapfo) liudija ir geismą rašyti, išreikšti patirčių, išgyvenimų gyvastį. Religinės, galiausiai – metafizinės patirtys Giedrės Kazlauskaitės pasaulėvaizdyje gyvos, skaudžios, klausiančios. Bendriausia prasme stebuklas yra tai, kas mus ištinka (pamatymu, išgirdimu, pajutimu, suvokimu). Stebuklas, nes tai, ką išvystame, yra daugiau nei tai, kas yra matomas, matosi; ką išgirdę suklūstame, atskamba iš giliau, nei įprastai girdima.

Mariales liudijo persmelkusias patirtis to, kas buvo laikoma stebuklu, kas vykdavo (ar ir tebevyksta) ir iš stebuklo laukimo, lūkesčio. Giedrės Kazlauskaitės knygos eilėraščiai su viduramžių marialėmis turi bendrą šaknį – stebuklo laukimo ir geidimo jį užrašyti (kad neišnyktų). Savita, kad ir rupiausioje realybėje stebuklo (to, ką verta užrašyti) galimybė nuolat pastebima, įtraukiama į tekstą; mažiau sėkmingai, kai tiesiogiai, įspūdingiau, kai estetiniu aplinkkeliu.

„Dviračio rikša“ prasideda neutraliu informaciniu sakiniu: „vežu laikraštį į Aklųjų biblioteką“, bet jo neutralumas (ir Aklųjų biblioteka, ir Savanorių prospektas – tikri, ženklina įstaigą, gatvę) suintensyvinamas, pertvarkomas, perkuriamas, jau ne tik dviratis, o ir eilėraštis rieda (ritasi ir etimologiškai suartėdamas su ratu) ne tik prospektu ir nebūtinai į Aklųjų biblioteką (jei ji ir pasiekiama), riedama poezijos linkui, vienu metu nusitiesiant ir nesantį kelią; rikša ir ta, kuri važiuoja, mina dviratį, ir ta, kuri veža, jei tik ir laikraštį, kuris, kaip pasakyta kitame eilėraštyje, neatskiriamas nuo kūno: „kūnas yra mano laikraštis.“ Tad ne tik laikraščio, bet ir kūno vežimas į Aklųjų biblioteką, stiprinant ir bendresnį aklumo (ir kaip neįgalumo) įspūdį: „šiame mieste akli beveik visi net ir tie kurie regi vidinėmis akimis jie nemato daug ko per akidangčius /…/.“ Reikšmių perkėlimai, perkeitimai, metaforizacijos procesai, prasidedantys ne tik iš įprastybių, bet ir iš banalybių. Iškelti (leisti iš kalbos iškilti) metaforai, galiausiai liudijančiai kūrimo ir kaip perkūrimo galią: „/…/ fotografuoju crazy užuolaidas visame name jos atrodo kaip miela nesąmonė graži architektūra? klausia praeivis nežinau kaip jam paaiškinti kad jų man reikia į eilėraštį kad tai karsto su langais metafora kad gyventojai mėgdžioja kaimynus ir tai socialumo įrodymas daugiabutyje kur visi programiškai susvetimėję išsilipdę kokliais iš „Gaidelio“ sausainių.“ Bėglios, nesušukuotos esė eilutės, esė ir eilėraščio suartinimas, kelias, kuriuo ir iš „Kalvarijų gatvės“ galima pereiti į „Marialę“, kalbančią ir perkėlimais: „ant pečių vežu tai kas man atrodo svarbu visą portiką /…/“ – „Dviračio rikšos“ pabaigoje. Ir skaitydama senųjų Vilniaus kapinių įrašus Giedrė Kazlauskaitė jaučia natūralią (arba gyvąją, jei net ir mirusią) daugiakalbystę, ypač lotyniškų sentencijų. Ir jos pačios „ant pečių vežu…“ atskamba išmintingojo Cicerono ištarme: „Omnia mea mecum porto.“

Tarpų niekur nėra, tarsi sakoma skyrybos atsisakymu, nėra pauzės tarp ramios, įsibuvusios reikšmės ir staigaus jos perkėlimo (tarp daugiabučio langų su crazy užuolaidomis ir „modernaus“ karsto su langais), tarp to, kas yra ir kas pasirodo, kas sugeneruojama vaizduotės. Ir ką laisvų laisviausiai, veikiant poetiškumo režimui, suima metafora: daugiabučio langas su crazy užuolaidomis – karstas su langais. Eilėraštis yra (ir turi būti) drąsus. Eilėraščiu galima pasakyti viską; apie ką negalima pasakyti, eilėraštis nutyli. Filosofija budi – Wittgensteinas šiuo atveju.

„Marialės“ programa plati (poetinė, politinė, moralinė), bet juk „programiškas“ ir daugiabutyje gyvenančių susvetimėjimas, Giedrė rašo ne programiškai, o egzistenciškai. Ir tas susvetimėjimas neneigiamas, tiesiog taip yra, tiesiog tokia to paties, tik ratu besisukančio gyvenimo fazė. Ir eilėraščiui jo reikia (ir prireikia), nes ir taip pasirodo metafora, galinti ženklinti stebuklą – kalbos transcendenciją, peržengimą. Ir – galbūt – atgalinį veiksmą – atžengimą, sielos sugrįžimą į pirminę tvarką, egzistuojančią jei ne pasaulyje, deformuotame karų, smurto, specialiai gaminamų bauginančių būtybių – nuo lyg ir nekaltų pokemonų iki Helovyno, – tai sieloje, jos vis dar patiriamose harmonijose, saugančiose ir trapiuosius meno pavidalus – akvarelę, Mozarto muziką, iš jos iškilusią lyrinę eilutę: „…net jeigu neveda Dievo ranka, eiti paskui tą muziką / ir prieiti bedugnę“ („Phantasia“). „Marialė“ išplečia lyrinio kalbėjimo lauką įvesdama ir motyvus, kurių kalba dar nėra ir kūniškai persmelkusi. Kritinės, refleksinės kalbos sluoksnis dar palyginti plonas. Rašydama ir esė, ir publicistiką, ir kritiką, Giedrė plečia ir nepatogaus kalbėjimo galimybes.

Marialių vaizdo, bet pirmiau vaizduotės daugialypiškumas. Kartais – tarsi griūtis, bet kuriame nors eilėraštyje išnyra ir lyrinė (arba žyminė) eilutė, įpinta į norą (arba gyvenimo geismą), priartintą prie kūrybos: „Noriu tarti kilnius ir gražius žodžius. / Kad tai būtų panašu į meilę“ („Sausis“). Tos eilutės – arba švelnizmai, netikėta, bet galima žodžio daryba („Primokiau tave visokių išnykusių žodžių…“). Ir kūniškai realus švelnizmas, labai atskiras ir labai programiškas, tiesiog moralinės didaktikos atvejis: „Gyventi reikėtų ne dėl savęs, – sakau pindama tau kasas“ („Elementorius“). Lyg ir bendra maksima, bet ir atskira, patirtinė – į vieną liniją (arba eilutę) supintas sakymas ir veiksmas, judesys, atskirasis, pradmeniškasis motinos ir mažos dukters ryšys – kasų pynimas, elementoriškas.

Labiau poetė negu lyrikė yra Giedrė Kazlauskaitė, nors lyrinis podirvis, kur suleistos emocijų, jausmų, intymių išgyvenimų šaknys, susisiekia su tiesioginiu kalbėjimu, eseistika ir net publicistika. Meilės ir gedulo (reta, gal ir unikali jungtis) istorija, vuališkai ar punktyriškai pasakojama knygoje, yra ir lyrinė pasaka, bet Giedrei netaikytina Salomėjos Nėries saviprata: „Aš esu lyrikė.“ Ten, kur Salomėja išeidavo (ir aplinkybių stumiama) iš to globiančios savipratos branduolio, tapdavo silpna ir pažeidžiama. Giedrė Kazlauskaitė, gal ir lygiai traukiama bedugnės ir rizikos, kaip tik rizikingose zonose įgyja daugiausia galių, sustiprėja. Neapeinama „Chemoterapijos“ kadencija: „Dabar aš esu Jurgos amžiaus ir vyresnė už Salomėją.“ Stiprios kūrėjos matuojasi ne eilėraščiais, o likimais.

Kas yra bandymai kalbėti apie „Marialę“, jei ne ieškojimas argumentų, kurie leistų (ar bent padėtų) suvokti, kur slypi Giedrės Kazlauskaitės kūrybos (ir bendresnis nei tik naujoji knyga) savitumas, įdomumas, patrauklumas, netgi įtrauklumas, galiausia (ar pirmiausiai) poetiškumas, nes jei nekalbame apie eilėraščių poetiškumą, estetiškumą, tai nekalbame ir apie poezijos knygą.

Poetiškumą lengviausia suvesti į priemones, į tai, ką galima aptarti. Bet iš esmės poetiškumas yra dvasinė substancija; ir pagal savo pirminę kalbinę šaknį – esmė, esmiškumas. Tai, dėl ko eilėraštyje gali būti visa kita, įprasta (įpratinta) prasme net nepoetiniais, netgi grubiais, tiesmukiškais būdais:

 

           Kultspaudė yra kekšynas, kuriame

           visi miega vieni su kitais,

           visi spausdinasi svetimuose plotuose,

           kad pažymėtų kuo daugiau teritorijos.

           Ten apstu poezijos, kuri teršia.

 

„Balandis“

 

„/…/ poezijos, kuri teršia“ – ir tai pagaliau pasakyta, ištarta. Ir sutvirtinta mintis, kad poetiškumas, substantyvumas (netgi daiktavardiškumas, kad lengviau įgytų vardą, tad ir įvardinimo galimybę) turi būti tikrinamas ir nepoetiškumo, kuris gali būti ir tik kita poetiškumo versija. Poezija, „kuri teršia“, irgi vilki poezijos drabužiais, tik nuvalkiotais. Giedrės Kazlauskaitės poetinė jausena poetizmams per aštri, naikinanti. Stiprūs banalizmų ir poetizmų priešnuodžiai. Siaurutis plyšelis tik švelnizmams, žodžiams, kurie panašūs į meilę.

Sustiprėjusios poetinės reakcijos yra radusios savo psichofizinę dirvą – žvilgsnio į pasaulį šiaurumą, atšiaurumą, griežtumą. Giminiška Liūnei Sutemai. Bet tai jau gilesnis klausimas – vėlgi substancinis: kaip poetiškumas veikia nepoetiškumo zonose, jų abiejų sandūrų režimuose. Juk nieko gryno žmogaus pasaulyje, sumišai vargai ir džiaugsmai, švarūs ar net sterilūs ilgesiai ir kruvinos, pūlingos, nepagydomos ligos; nežinome, kur jos prasideda – sieloje ar kūne, pastebime jau įsivietinusią.

Tad kur ir kaip yra ta Giedrės Kazlauskaitės poezijos vieta, kuri galėtų būti teisinga, kaip spontaniškai ištarta šio teksto pavadinimu. Vieta, kaip efemerija, iliuzija, miražas, ką ir ženklina „Krištolinis kalnas“, atminties „vangogiškos gėlės“, „akmenis nešantys akmenys“. Metaforos, kuri visada netikėta, vieta. Bet ir vieta, apsibrėžianti kaip kiti, ir kaip laikas. Amžinybė, kiek ir kaip ji patiriama, ir visa laikinybė, labiausiai prieinama kaip kasdienybė, kaip mėnesiai, dienos, valandos, minutės, visa pirminė būties segmentacija. Įeiti į tą taką, Kristijono Donelaičio pradėtą minti metų laikais, savaip tęstą Vinco Mykolaičio-Putino „Mano mėnesiais“, vis praplečiant tą mėnesinę laiko segmentaciją – iki šiol.

Giedrės Kazlauskaitės mėnesių ciklas „Kūnas yra mano laikraštis“ – knygos ir jos dabartiškumo branduolys. Laikraštis atgauna savo pirminę reikšmę – taip, laiko raštas, – bet tą pirminiškumą bent iš dalies įsiurbia ar absorbuoja (ir atmetimais) ir konkretaus darbo laikraštyje patirtis. Dirbti su tekstais, juos vertinti, redaguoti gali būti prasminga: bent pajusti, kad prasmė tekstuose reta, bet galėjimas pataisyti, pakreipti, pamatyti poezijos galimybę stiprina ir redaguojančiosios tapatybę, bent kaip konkretesnio veiksmo galimybę. Pavargti nuo gyvenimo vien žodinio – Marcelijus Martinaitis bus apie tai prasitaręs į pagalbą ateinančia ugnies metafora.

Bevietis ir belaikis Niekas „Marialės“ „Vasaryje“, prasidedančiame buitine fraze „Einu į „Senukus“ pirkti dėžės“. Frazė iškart atrodo įtartina – ji dėl kažko kito, pridengianti. Antruoju posmu tai, kas yra kita, ir prasiveria:

 

Aš esu niekas, – kartoju sau, – esu vienas iš milijono varžtų šios parduotuvės sandėlyje.

Dieve, padėk man geriau įsisąmoninti, kad aš esu niekas, o ne pasaulio valdytoja.

Mano trajektorijos nereikšmingos, mano mintys nevertos namų.

Leisk man tikėti, kad ištirpsiu šiame gausme tarsi ant iešmo kepamas zefyras. /…/

 

Dvigubinama: nieko, bereikšmio buvimo intonacija („Aš esu niekas…“, „Mano trajektorijos nereikšmingos…“) pakeičiama prašymu, geidimu: „Dieve, padėk…“, „Leisk man tikėti…“ Egzistencijos filosofijos atrama – namai, būties namai, – sąvokų ir metaforų sutvirtinimas atsiskyrimu: būties namai svarbūs „nebent apsiskaičiusiems“.

Atskiras eilėraštis gali ir nesuteikti vilties: „Mūsų knygos tėra mitas.“ Tik ontologinės prekės, „kurios neva padės kažką suprasti“. Intonacinis ir prasminis kirtis: „Nepadės.“ Kirčiu (arba negailestinga kadencija) eilėraštis turėtų ir baigtis. Bet ciklo erdvėje vilties ir nevilties perskyros sudėtingesnės ir prieštaringesnės. Tad ir jų įsišaknijimas gilesnis – ir Europos poezijos tradicijoje, kad ir rezignuojančiuose Novalio „Himnuose nakčiai“ („Hymnen an die Nacht“), kur Tėvo namai („Zum Vater wollen wir nach Haus“) veikia ir mariales stebuklo principu. Labiau šiuo principu, o ne tiesiogine įtaka „Himnai nakčiai“ yra atsiliepę ir Vinco Mykolaičio-Putino „Pesimizmo himnuose“.

Ne, ir giliausia dvasinė patirtis, įtekanti ir į poezijos tradiciją, nėra nei per gili, nei per didelė, jei prie tos patirties priartėjama. Tą tvirtina ir mariales – seno žanro gyvybingumas, atsiliepimas „Marialėje“. Gilumas, aukštumas ir poezijoje neatsivertų be kito poliaus – žemumo, paprastumo, kasdieniškumo. Giedrė Kazlauskaitė gerai „žaidžia“ priešpriešų ir jų perkeltinių reikšmių galimybėmis. „Birželis“ sustabdo prie kelio ženklų, kurių užtenka nuostabai (arba keliui į prasmę), jei ir lydimai ironijos:

 

           Kokie paprasti yra kelio ženklai!

           Atsakymai į visus klausimus.

           Skaityčiau ir skaityčiau.

 

Ir sudėtingai klausdami tikimės paprastų atsakymų. Kelio ženklai – tikrovės įgaliotiniai: rodo, aiškina, nukreipia, draudžia. Kelio ženklai – talpi metafora, vedanti gyvenimo gairių linkui. Ir Vaidoto Daunio rinktinė „Kelio ženklai“ (1999), ir šio poeto „Metų laikai“, nors dar ir iš kito lietuvių poezijos tarpsnio.

Nedidelį rinkinį segmentuojančios iliustracijos lieka kiek dekoratyvios, stebuklas jose nesuplazda. Bet ir suplazda, kai tai, kas iliustratyvu, tarsi sugrąžinama į vietą, kad ir į kapines. Aiškinantis eilėraštis „Marijos kapinėse“. Marijų daugiskaita, vienos jų asketiškumas, leidžiantis atpažinti ir savo motiną. Ne tik Dievo, bet ir dievų motinos:

 

           O gerosios dievų motinos,

           jūs suprantate tik karoliukų mantras,

           apie kitką negaliu papasakoti.

 

           Ateinu pas jus, beveik beraštes, pažįstančias juodąją bedugnę.

 

Ir tai, kas ir nevykdamas vyksta šiame eilėraštyje, yra artima mariale stebuklui, iš kurio kyla geidimas papasakoti, jei ir karoliukų mantromis. Stebuklas yra (ar galėtų būti) bent kaip pajauta, jei jo nematyti ir negirdėti. Galimybės modus – galėtų (ar ir turėtų) būti: „/…/ juk turėtume siekti / pirmykščius laikus, nuo sėklos iki sėklos“ gebėjimas prisirišti prie kito, prie svetimų vietų („Rarotos“).

„Dvaras Krasnagrūdoje“ – baigiamasis eilėraštis, akcentinis, paskutinis, toks pat reiškiantis kaip ir pirmasis. Krasnagrūda – literatūros paliestai vaizduotei pirmiausia Czesławas Miłoszas, erdvė, kur giliai į žemę įsiėdusi baltiškoji, o ir lietuviškoji transcendencija, vėlyvajame eilėraštyje „Kita erdvė“ pasirodanti ir kaip asmeniškoji. Ir jos pavidalas, Arvydo Šliogerio pavadintas retranscendencija, – nutolti, pakilti ar panirti ir vėl sugrįžti (jei ir tarsi) į artumą, į tai, kas čia pat, palytima kūnu, akimis, siela. Poetinės retranscendencijos klasika – Miłoszo eilėraštis „Sodyba“ – po pusšimčio metų sovietinės nykybės, apleistumo, viską matant ir viską suvokiant, pašlovinti gyvenimą – už tai, kad gyvas, kad tęsiasi: „Garbė gyvenimui už tai, kad tebetrunka, vargingai, vos ne vos“ (vertė Tomas Venclova).

Kad yra būtis, o ne nebūtis, jei leisimės gilyn, iki lotynų kalbos, didžiosios europinės tradicijos, pasiekusios ir Vilniaus universitetą, ir lietuvius, jo auklėtinius. Ir todėl vis dar atpažįstame lotyniškųjų posakių reikšmes, jei ir tik jų šešėlius senose knygose, paminklų įrašuose.

„Marialės“ patos (pathos) suvaldytas, santūrus ir iš to stebuklingojo vos ne vos. Jei ir bedugnė, „pažiūrėti jai į žydras akis, lyg tai būtų dangus arba ežeras /…/“: kablelis leidžia sustoti, leidžia nebandyti aiškinti, ką galėtų reikšti „ir ištirpti metafazėje“. Bedugnė (ir ėjimas jos pakraščiu, kaip Salomėjos Nėries) yra gelmė, neturinti paviršiaus.

Stebuklas ištinka, bet ir rodosi, lyg sektų dvasinės ištvermės pėdsakais. Viduramžių marialės, tikėtina, daugiausia paliudytos moterų, paženklintos staigumo, netikėtumo. Bet yra ir stebuklingas Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Hildegarda“ – ir dabar jis grįžta į „Marialės“ skaitymą, grįžta ir tiesiogiai, ir aplinkkeliu, iš „Kalvarijų gatvės“. „Hildegarda“ iš paskutinės Juditos knygos „Debesų arka“ (2000), parašytos sunkios ligos ir mirties akivaizdoje, tikriausiai klausantis giedančios vienuolės balso ir patiriant tą akimirką, priartėjančią ir nežemišku, tad ir stebuklingu – lyg tau vienai – nušviečiančiu tūkstantmečių keliu:

 

o clarissima mater;

           šviesioji abate prie žvakių liepsnos,

           kada keičiasi tūkstantmečiai,

           viršum amžių bedugnės angos,

           viršum žiojinčios žemės,

           viduržiemio

           kosminiam viesului dūkstant.

 

Mariales, nežemiškojo stebuklo dvelksmas – ir viduramžių vienuolės Hildegardos Bingenietės (Hildegard von Bingen), jos kūrybos, atsiliepusios ir Juditai Vaičiūnaitei, kurios paskutinioji knyga bent vos vos yra palytėta ir mariales; vasario, šviesos, žvakės rudens vėjy, varpelio iš Vilniaus mugės, pilko žvirbliuko, žaliojo spindulio, akimirką tau šviečiančio…

Ir „Marijos lopšinės“: „Marijos lopšinė Visų Šventųjų bažnyčioj…“

Kitas laikas, kita poetika. Giedrė Kazlauskaitė rašo kitaip. Bet stebuklas, kad skirtinga, bet talentinga poezija perskaito viena kitą, perskaito ir patvirtina – tai yra. Taip randasi, formuojasi meno – ir atskirai – poezijos tradicija; iš tų, kurie gali pasakyti: „mes radom žodžius“ („Primokiau tave visokių išnykusių žodžių…“). Giedrės Kazlauskaitės poezijos formulės (kaip ir formos) ne iš švelnizmų; labiau šiaurios, aštriakampės, tad įsirėžiančios ne tik atskirybėje, bet ir kalbos apimamoje bendrybėje: „Agresyvi poezijos chemija, pasklidusi tautos organizme / net prieš stuobrių, nemokšų ir piktybininkų valią“ („Chemoterapija“).

Lietuvių kalbos žodyno papildymas – piktybininku.

Valstybė – valstybininkas.

Piktybė – piktybininkas.

Kodėl taip arti? Ir ar tik dabar?