Proza, skirta mėgautis lėtai
Paul Auster. Niujorko trilogija. Romanai. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Tyto alba, 2006. 350 p.
Jei „Niujorko trilogiją“ būčiau atradusi prieš beveik dvidešimt metų, tuomet, kai trijų romanų rinkinys tik pasirodė lietuvių kalba, šiandien gal ir pati rašyčiau kitaip. O gal ir ne. Kai kurie klausimai tiesiog neturi atsakymų.
„Niujorko trilogiją“ sudaro trys nedidelės apimties romanai „Stiklo miestas“, „Šmėklos“ ir „Užrakintas kambarys“. Rinkinys tarsi veidrodžių kambarys: iškreiptų atspindžių, tekstų-antrininkų dialogas. Klampus, įtraukiantis, baugus. Būtina skaityti chronologiškai ir iki paskutinio sakinio.
Pagrindinis veikėjas yra privatus seklys ir / arba rašytojas, pasamdytas sekti kitą vyrą. Seklio ir jo sekamojo, kaip ir autoriaus ir veikėjo, santykis pačia savo prigimtimi antrininkiškas ir obsesiškas. Anksčiau ar vėliau pasirodo femme fatale ir viskas galutinai komplikuojasi: gniaužiamas geismas, tapatybės krizė, beprotybė, tamsios šeimos paslaptys, miestas kaip pragariškas labirintas, nežinia kieno spendžiami spąstai.
Paulo Austerio romanai yra grakšti metaliteratūra, kurioje literatūriniai klausimai – autorystės ir autoriaus mirties, reprezentacijos, tiesosakos ir fikcijos, pasakojimo lygmenų labirintiškumo ir intertekstualumo – narpliojami „įdarbinus“ populiariosios literatūros, šiuo atveju detektyvinės istorijos schemas. Iš čia postmodernistinei prozai būdingas gelmės ir lengvumo, ir skaitymo malonumo pojūtis. Kaip ir Umberto Eco septyneriais metais anksčiau pasirodžiusiame kultiniame romane „Rožės vardas“ (1980), P. Austeris žaidžia apsėstą seklį ir tyrėją, kuris pats yra savo veikėjus medžiojančio, analizuojančio ir galų gale su jais susiliejančio rašytojo metafora: „Juk aš detektyvas ir mano darbas – ieškoti pėdsakų. Susidūręs su milijonais padrikos informacijos trupinių, turėjau rasti vienintelį kelią, kuris mane nuvestų ten, kur man reikia“ (p. 312).
P. Austerio prozos stilius greičiau sausas nei, tarkim, poetiškas. Lakoniški, bet detalūs išorinių ir vidinių situacijų aprašymai primena ataskaitas, o metaforos tokios subtilios, kad beveik nepastebimos ir gal dėl to itin paveikios: „Tokie dalykai mažai tesusiję su žodžiais, tiesą sakant, taip mažai, kad beveik beprasmiška bandyti juos išsakyti. Nebent sakyčiau, kad mudu kritome vienas į kitą, kritome taip greitai ir taip toli, kad niekas negalėjo mūsų sugauti. Aš vėl nukrypstu į metaforas“ (p. 260). Stilistiškai ir pasaulėžiūriškai P. Austeris artimesnis Franzui Kafkai nei „Stiklo mieste“ gausiai cituojamiems Johnui Miltonui ar Edgarui Allanui Poe, kurio apsakymas „Viljamas Vilsonas“ yra vienas pagrindinių „Šmėklų“ intertekstų. Kitaip tariant, P. Austerio proza puikiai apsieina be efektingų triukų, šviesų ir dūmų uždangų ir savo taikiniu visų pirma renkasi skaitytojo protą, o ne jausmus. Nors galų gale užvaldo ir tą, ir tą.
Charlotte Wood. Akmenyno užrašai. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. V.: BALTO leidybos namai, 2025. 282 p.
Į 2024 m. Bookerio premijos trumpąjį sąrašą įtrauktas Charlotte Wood romanas įkūnija net kelias pastarųjų metų literatūrines madas. Tai pirmuoju asmeniu pasakojama moters istorija, o moterų istorijos prozoje šiandien vis populiaresnės. Moterų balsus ir gyvenimus matuojasi net vyrai prozininkai, pavyzdžiui, Marijus Gailius neseniai pasirodžiusiame distopiniame romane „Augustė Gilytė. Romanas apie tai, kaip galėjo būti“ ar Rimantas Kmita, kurio būsimosios knygos pagrindinė veikėja bus Edita, atkeliavusi iš bestselerio „Pietinia kronikas“. Man ši mada patinka, tikiu, pamažu artėjame prie suvokimo, kad moters patirtis yra tiek pat universali, kiek ir vyro, ir nebūtina gimti ar save identifikuoti kaip moterį, kad galėtum skaitydamas tapatintis su moterimis veikėjomis.
„Akmenyno užrašuose“ itin svarbi ir madinga sugrįžimo į gamtą, į glaudžią uždarą bendruomenę tema. Pasakotoja palieka vyrą, meta darbą kovos su biologinės įvairovės nykimu srityje ir savanoriškai užsidaro mažytėje abatijoje Australijos pakraštyje, kur, be jos, gyvena, meldžiasi ir mažame ūkelyje tvarkosi vos penkios vienuolės. Savanoriškai dalinę vienatvę ir nuošalumą pasirinkusio žmogaus situacija Ch. Wood romaną sieja su, pavyzdžiui, italo Paolo Cognetti romanais „Žemai slėnyje“ ir „Vilko laimė“, kuriuos į lietuvių kalbą išvertė Rasa Di Pasquale. „Akmenyno užrašai“ įdomiai susisieja ir su Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynu“. Abiejų romanų pasakotoja yra kontempliatyvi, iš civilizacijos centro į periferiją pasitraukianti moters, kurios dėl pačiai sunkiai suvokiamų priežasčių nebetenkina sėkmingas asmeninis ir profesinis gyvenimas. Romano vyksmas iš esmės yra šių priežasčių aiškinimasis. Prozininkėms svarbi ekologija, aktyvizmas, savumo ir svetimumo įtampa ir feminizmas. Be to, pagrindinis „Akmenyno užrašų“ ir A. Cicėnaitės romano veiksmas vyksta per kovido pandemiją.
Ch. Wood romaną galima vadinti lėtuoju trileriu. Nemanau, kad esu skaičiusi knygą, kurioje taip lėtai, taip pamažu būtų auginama įtampa ir taip subtiliai mėtomos pėdos. Iki pat pabaigos nesupratau, kuri „Akmenyno užrašų“ linija – paslaptinga pasakotojos tėvų mirtis, santykiai su motina, vienuolių tarpusavio ryšiai, mistiškas pelių antplūdis, nepalaidoti misionierės palaikai ar abatijoje apsistojusi charizmatiškoji sesuo aktyvistė Helen, kurią, pasirodo, pasakotoja pažinojo vaikystėje, – bus pagrindinė, kur slypi romano ašis. Paprastai gana lengvai atspėju, kas ir apie ką, o „Akmenyno užrašų“ lėtas, daugiagijis, koncentrinius ratus sukantis pasakojimas apsuko galvą. Spėliodama, kur link istorijos veda, vis prašaudavau ir tai labai džiugino.
Svarbus meninis laimėjimas – nestereotipinė „Akmenyno užrašų“ pasakotoja. Autentiška, įdomi, savito balso ir pažiūrų, kuo toliau, tuo labiau jai simpatizavau: niekur iki galo nepritampanti, bet nekonfliktiška, nedramatiška ekoaktyvistė, feministė ir katalikė. Atrodo, užknisantis derinukas, betgi ne. Lyg ir visą laiką kalba apie save, tačiau tuo pat metu išlieka efemeriška ir anapus tradicinių moterims literatūroje tenkančių bei pačių prisiimamų vaidmenų. Nei sena, nei jauna, pasakotojos amžius nei jai pačiai, nei aplinkiniams nesvarbus, nors istorijai plėtojantis sužinome, kad moteriai kiek daugiau nei penkiasdešimt. Bet tai nėra romanas apie amžėjimą. Beveik nieko nesužinome apie pasakotojos išvaizdą (graži ji ar pilka pelytė? – nei pati, nei aplinkiniai nekomentuoja), moters tapatybė neapibrėžiama pagal santykį su vyrais ar seksualumą. Ar taip gali būti? Ar tokia moteris literatūroje gali būti įdomi, atpažįstama? Nelimpa nei mylimosios, nei motinos, nei nusivylusios moters (raganos, femme fatale) vaidmenys, su jais romane nei polemizuojama, nei jiems oponuojama – minėti vaidmenys abatijos ir ją supančių ganyklų pasaulyje neegzistuoja.
Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. Romanas. V.: Odilė, 2025. 154 p.
Pagaliau – mėgstamiausias Valdo Papievio romanas! Iki pasirodant šiam, septintajam, rašytojo romanui sakydavau, kad man labiau patinka V. Papievio trumpoji proza (pavyzdžiui, apsakymų rinkinys „Žiebtuvėliai anarchistai“ (2017), o ne romanai, nes šiuose dažnai piktnaudžiaujama elegiška monotonija, pasikartojančiais svarstymais bei aprašymais. Naujosios knygos pavadinimas „Ankančiam pasauly“ ir anotacijos („Ką reiškia ankančiam pasauly apakti?“) lyg ir nežadėjo ko nors naujo ar intriguojančio. Tuo geriau: romanas pranoko lūkesčius (šiandien dažnesnis atvirkštinis variantas – romanus pranokstančios leidyklų reklaminės žinutės).
V. Papievio proza nebanaliai autobiografiška, pasaulėžiūriškai ir stilistiškai artima literatūriniam egzistencializmui ir impresionizmui. Pats rašytojas nuo 1995 m. gyvena Paryžiuje, būtent šiame mieste dažniausiai ir vyksta istorijų veiksmas. Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas save identifikuoja kaip intrus – svetimą, nepritapėlį: „jaučiausi intrus – lyg tas vabzdys ilgomis kojomis, šimtmečiams gintaro laše sustingdytas ir iki mūsų laikų atkeliavęs“ (p. 105). Svetimumo pojūtis kyla iš svetimumo mylimam miestui (emigranto patirtis), savam laikmečiui bei pasauliui apskritai. Svetimumą tik pagilina profesija – V. Papievio pasakotojas dažniausiai yra rašytojas. Sukiojasi tarp menus ir menininkus vertinančios Paryžiaus aukštuomenės, bet puikiai žino, kad luomų skirtumai neįveikiami: menininkas aukštuomenės vakarėliuose tėra pramoga, egzotiškas inkliuzas, o šiam jo dosnūs šeimininkai niekada netaps kuo nors daugiau nei stebėjimo ir įkvėpimo šaltiniu.
Bet grįžkime prie „Ankančiam pasauly“. Naujojo V. Papievio romano sakiniai glaustesni, struktūra korėta, tarsi ištrupėjusi. Ryšiai tarp skyrių ir epizodų numanomi, grįsti poetine logika. Tačiau svarbiausia, kad naujojoje knygoje itin daug gaivaus jusliškumo. Žmonės ir pasaulis patiriami tarsi pirmą kartą, tvyro keista, kartais komiška, o kartais baugiai tyra nuostaba.
Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas keturiasdešimtmetis Paryžiuje gyvenantis rašytojas istorijos pradžioje keliauja į Normandiją, kur kelias savaites prižiūrės turtuolių vilą ir sodą. Pakeliui nusprendęs išsimaudyti nuošaliame paplūdimyje, netenka akinių – juos nusineša potvynis. Taigi, apakimas nėra simbolinis, o labai kūniškas. Paplūdimyje rašytojas susipažįsta su šunį vedžiojančiu Mišeliu. Taip prasideda keista, subtiliai erotiška, o kartais net fantasmagoriška (kaukių vakarėlis turtuolių sode) istorija, kurios potekstėje slypi detektyvinė intriga.
Riba tarp realybės ir pramano siaura. Ar visa, ką mums pasakotojas pasakoja, yra tikra, o gal patys esame paraleliniai, ankančio rašytojo pramogai pramanyti? Iš tiesų tai ne taip ir svarbu, kas ką pramanė, jei tekstas kaip jūra banguoja, kyla ir slūgsta kaip potvyniai, jei saulė šildo, šampanas šaltas, damos plepa, meilužis vairuotojas siunta, o šuns akys gilesnės nei poeto: „Kažkodėl man atrodo, kad net džiaugsmo sklidinos šunų akys visada truputėlį ir liūdnos, lyg jie sielvartautų dėl to, ką suvokia ir junta geriau negu mes. Nežinau, ar žmonių akys gali būti tokios pat džiaugsmingos ir liūdnos tuo pat sykiu – gal, bet, manau, nedažnai pasitaiko“ (p. 22).
Daina Opolskaitė. Plyšys danguje. Apsakymai ir novelės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. 189 p.
Lyginant su ankstesniu Dainos Opolskaitės apsakymų rinkiniu „Dienų piramidės“, kurį 2019 m. nacionalinė komisija apdovanojo Europos Sąjungos literatūros premija (nuo 2022 m. premijos skyrimas reorganizuotas – nacionalinių komisijų išrinkti laureatai dabar sudaro trumpąjį sąrašą, iš šio išrenkamas vienas laureatas), naujoji knyga itin vientisa. Tai ir privalumas, ir trūkumas – bent jau mano akimis. Kodėl gi?
Skaityti naujuosius prozininkės apsakymus – tarsi laukti audros. Stebi apsunkusius, vis labiau tamsėjančius tavęs link artėjančius debesis, jauti, kaip kyla vėjas ir apima slopi nuojauta, kad tuoj tuoj kažkas nutiks. O gal nenutiks, gal praeis? Ar atsivėrusioje properšoje blykstels ir trumpam apakins saulė, ar pasipils šaltas lietus?
Nežinios, nerimo, negandos laukimo būseną nusako rinkinio pavadinimas. Veikėjai gyvena nujausdami, kad dangus vieną dieną gali plyšti. Baugioji nežinia kyla ne dėl vidinio ar išorinio pasaulio pabaisų, psichikos ypatybių ar būdo ydų, ar sociokultūrinių veiksnių. Baugioji nežinia – universalus faktas, pasaulio konstanta. „Pro lapus nematyti net dangaus. Nė lopinėlio. Jis tarytum užsiūtas. O tai labai gerai. Dangus pernelyg didelis ir atviras, iš jo bet kas gali užgriūti ir suknežinti vargšę galvą. Žinoma, tam turi atsirasti plyšys, baisus ir juodas plyšys. Reikia, kad dangų kas nors pradurtų, kad jis prakiurtų. Bet riešutmedyje po lapais ramu. Aklinas gaubtas“ (p. 104).
Apsakymo struktūra ištobulinta, įtampa palaipsniui išauginta, pabaigoje – netikėtumas, bet… tiek struktūriškai, tiek emociškai tekstai beveik identiški. Veikėjai, jų gyvenamoji aplinka ir situacijos skiriasi, tačiau visus purto, veda ir stingdo ta pati kartais egzistencinė, o kartais akivaizdžiai literatūrinė, draminė, t. y. sukonstruota įtampa. Paulo Austerio „Niujorko trilogijos“ romanai taip pat dubliuoja vienas kitą, tačiau pasakojimo lygmenų pažeidimai, netikėtai prabilęs „autorius“ tokią koncepciją motyvuoja. D. Opolskaitės rinkinyje taip nenutinka, pasaulėjauta ir poetika nereflektuojami.
Labiausiai pavykę apsakymai, kuriuose veikia vaikai, paaugliai („Stipriau už mus“, „Plyšys danguje“). Vaikų, paauglių jusliškumas betarpiškas, naivus ir žiaurus. Nemažai ankstesniam prozininkės rinkiniui ir apskritai lietuvių lyrinei prozai būdingos kaltės dėl laikui bėgant vis didesnę reikšmę įgyjančių poelgių („Čia yra šuo“). Vargu ar pabrėžtinai dramatiškas, net kiek paranojiškas jusliškumas būdingas hipsteriams bei verslo pasaulio rykliams. Skaitydama apsakymą „Montenegro“ negalėjau patikėti, kad veiksmas vyksta XXI a.: jaunuolių kompanija priminė KGB persekiojamus įsibaiminusius emigrantus iš sovietinio bloko.
D. Opolskaitė man yra ir tikriausiai visam laikui išliks periodikos autorė, kurios apsakymus geriausia skaityti po vieną ir su dideliais tarpais. Pirmą kartą „Stipriau už mus“ perskaičiau dar dirbdama „Literatūroje ir mene“ ir šis tekstas mane lydi iki šiol kaip magiška patirtis, neįminta mįslė. Neišaiškinti nusikaltimai, tamsios paslaptys mūsų sąmonėse išlieka daug ilgiau nei įmintos ir apšviestos.
„Plyšį danguje“ rekomenduoju skaityti lėtai, tarp apsakymų daryti kelių dienų, o gal net savaičių ar mėnesių tarpus. Literatūrinio greitmaisčio laikais tai karališka prabanga, bet kartais tikrai galime ir net privalome sau šitai leisti.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
