Jeigu dabar gimčiau iš naujo ir galėčiau rinktis tautybę, lietuve aš tikrai nebūčiau. Rinkčiausi būti žyde arba amerikiete, nes pasaulyje nieko geriau nėra. Visgi tautybė gyvenime lemia nedaug – daug svarbesnis yra…

1877 m. išleistame Émile’io Zola romane „Spąstai“ jauna, neturtinga, bet mylinti ir darbšti šeima, pradėjusi nuo svajonės apie kuklų, bet laimingą gyvenimą („ramiai dirbti, visada turėti kąsnį duonos ir kokį švaresnį kampą gyventi, išauginti vaikus, nebūti mušamai, mirti savo lovoje“; iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 352) ir nuo didelių pastangų siekti tokios laimės, baigia visiška…

Pirmoji mano mokytoja buvo poetė. Šį jos statusą, kaip tada atrodė, lengvai ir su teisuolišku pasitenkinimu būtų patvirtinęs visas miestas. Būtų užtekę to, kad jos eilėraščių rasdavome…

Ši istorija apie du žmones: nedorą senį, kuriam šios eilutės artėja tarytum keliolikos vagonų sąstatas, pilnas anglių ir šuntančio mėšlo (senis su džipu užstrigęs ant pervažos), ir švelnią kaip čiobreliai, kupiną besąlygiškos meilės pasauliui ir visai kirbančiai gyvasčiai merginą. Ši istorija – tiesmuka apeliacija į tavo, mielas skaitytojau, žmogiškumą, dorybės sampratą ir atsakomybę už save, aplinką, kurioje gyveni, ir diferenciaciją…

Skambės simboliškai, bet po savo odisėjų į namus dažniausiai grįžtu Skalikų taku. Kadangi šis kelias nėra labai trumpas, be to, nusibodęs, tai paįvairindamas retsykiais renkuosi kitą maršrutą: kirsdamas dabar jau pamiršto ar primiršto pavadinimo…

Jaučiausi ir rami, ir šiek tiek jaudinausi. Išlipau iš 268 autobuso Hampstede šviečiant skaisčiai saulei – teko prisimerkti, nuėjau prie sankryžos. Neskubėjau. Jaučiau, kad..

Gulėjau nuoga ant sofos. Moiezas vaikščiojo po tamsų, vos vos gatvės šviesų nušviestą kambarį, rūkė ir žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau pro langą…

Ėjau pėsčiųjų taku godas gododamas, mintyse ilgesio kupinas dainas dainuodamas. Neduok Dieve, garsiai uždainuočiau – vedžiojami šunys tuoj pat kaukimu man paantrintų…

– Šeduva? Oi, oi, oi. Kuo tu vardu? Sergejus? Oi, gerai, atvažiuok, aš laukiu. Kada tu atvažiuosi? Ryt. Tikrai? Šeduva? Atvažiuok. Oi… Taip pernai pavasarį aš pasibeldžiau į jos gyvenimą. Nei aš, nei ji nežinojome, ko laukti iš to abiem netikėto susitikimo. Aš beldžiausi į kitų žmonių atminties užkaborius, žinodamas, kad vieniems ta kelionė į praeitį bus miela, o kitiems…

Kuo garsus mūsų kraštas? Tikrai neatspėsite, kol nepasakysiu. Ogi vandens rožių medum. Nežinia, iš kur tos rožės Mūsų ežere atsirado, bet laukinės bitės iš jų žiedų į savo dreves ėmė nešti tokio kvapnumo medų, kad paragavus pasaulis imdavo atrodyti pilnas spalvų, o gyvenimas lengvas ir nerūpestingas. Kartą toks galudienis seneliukas užsigeidė kokio saldėsio ir iš ryto paprašė duoti šaukštelį to…