Bernardinų šventoriuje aną penktadienį po rytinių mišių dar mieguisti parapijiečiai dalijasi paskutinėmis sinoptikų naujienomis. Lis ar nelis? O gal jau atsėlina minusas? Žvalgomės visi aukštyn, į debesis, iš kur ateina ši neįmantri pagyvenusių žmonių kasdienybės intriga. Ant bažnyčios kraigo juoduoja balandžių siluetai. Septyni vienas šalia kito. Kunigai mėgsta skaičiuoti. Ką tik per mišias, irgi pakėlęs akis, virš tabernakulio darsyk suskaičiavau…

Gražiai snigo, sniegas leidosi lyg pražilusios naujagimio blakstienos, tik niekaip nesupratau, kodėl snigti turi liepos keturioliktąją. Gamtos reiškinius reikėtų derinti su gausiais sinoptikos kiklopų duomenimis, gautais Makmerdo stoties jurtoje. Vienintelė jurta, kurioje esu persivalgęs arkliena. Pagrindinis dalykas, ją šildęs, ta arkliena ir apsimetė esanti, sinoptikai jau buvo pasiėmę anglių atsargas ir išjoję į Sarajevą stebėti erchercogo žūties. Norėdamas sužinoti, iš…

Šiemet ruduo buvo ilgas, šiltas kaip vasara, lapų nė šalna nepakando, jie tiesiog ėmė ir nuo šilumos vyte suvyto, susisuko, sudžiūvo, krito besvoriai, be vėjo, lengvutėliai kaip plunksnos…

Vilniaus katedroje yra XVII amžiaus Wolfgango Casparo Kolbo monstrancija, kurioje virš ostijos yra mažytė mažulytė pelikanė su dviem pelikaniukais. Paukšteliai tupi lizde, kuris yra panašus į Kristaus erškėčių vainiką, ir tiesia galvas link palinkusios motinos. Bet ši žiūri ne į juos, o į inkrustuotą violetinį ametistą sau ant krūtinės. Scena labai įdomi ir gana netikėta gyvūnų negarbinančios religijos liturginiame reikmenyje.…

Spalis pilnas mirties. Miršta visi medžių lapai. Ne, ne medžiai miršta, tik lapai. Medžiai ir toliau lieka gyvi. Matyt, dar gyvam esant labai svarbu pajusti grublėtą, nuogą medžio šaką, ant kurios kabi nuo gimimo iki mirties. Kabi sau, džiaugiesi saule, vėju, lietumi, kitų lapų šnarėjimu. Vasarinė vešli lapija slepia nuo žvilgsnio patį medį. Lapai, žiedai, vaisiai sugeria visą dėmesį ir…

  Vienturtė Daiva išoriškai visiškai nepanaši į tėvus: tėvas – majestotiškos išvaizdos, kalbantis galingu vadovauti įpratusio žmogaus balsu; motina – aukšta elegantiška dama, dirbanti mokytoja, nors į tokią nepanaši. Duktė – smulkutė, kalbanti melodingu balsu, primenanti apipešiotą žvirbliuką, paupyje išsirengusi atrodo lyg iš anatomijos kabineto pasprukęs kaulų rinkinys: per odą prasišviečiančius šonkaulius galima skaičiuoti tiek nuo viršaus, tiek atbuline tvarka.…

Ieškau meno. Daiktuose ir reiškiniuose, susijusiuose su daiktais, jo nerandu. Ieškau jo savo fantazijose, ilgesiuose ir sentimentuose. Ir ten turbūt nerasiu…

Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes…

Gal dėl to, kad ruduo, kad artėja Vėlinės, gėlių vazonai ant keturių Žaliojo tilto kampų primena kapinių alėją. Kur prapuolė stalininės figūros..

  „Ką tu žinai apie savo skaitytojus?“ – paklausė leidėja Giedrė. Kadangi klausimą suvokiau kaip pasiteiravimą, kiek man pažįstamos mano skaitytojų sielos, tai kelias akimirkas jaučiausi absoliučiai suglumęs. Nelyginant tasai Murakami personažas: „Koridoriuje aklina tamsa. Nieko nematyti. Tiršta, tąsi, šalta tamsa. Tokia gili, kad, atrodė, ištiesi ranką, ir ji tave įtrauks.“ Juk aš nieko nežinojau apie savo skaitytojų sielas! Tačiau…