„Balti, šiugždantys naujumu ir svarbiausia… su 75 % nuolaida!!!! Statkevičiaus marškiniai jau mano spintoje. #vyriskimarskiniaimoterims #sunuolaidapirktijega“, – pabaigusi įrašą Eglė įkėlė nuotrauką, kurioje matėsi ant sofos krašto atsainiai patiesti marškiniai. Sugalvoti šį įrašą ji užtruko visą rytą. Vedžiodama savo spanielį moteris svarstė: „Šiugždantys, šlamantys, kvepiantys, prabangūs?..“ Kokius žodžius parinkti, kad neskambėtų nei arogantiškai, nei perdėm atsainiai? Nuotrauka irgi pavyko juk…

Nelaimingas aš. Gruodžio 20-ąją, naktį, pajutau, kad kažkas pasibaigė, kažkas, kas svarbiausia. Ir niekada nebegrįš. Ir negaliu pasakyti, kas, nes nežinau. Ir tai baisiausia. Nieko neliko. Tik klampi nykuma. Tik užmigt be sapnų. Tik viltis, kad pragare bus geriau. Nagais draskysiu sau veidą, kad skausmas iš vidaus į veidą pereitų.   ●   Veido nagais nedraskiau. Tik pasijuokiau iš savęs.…

Gyvenantys už kalno – keistoki, savotiški. Jų keistenybes mažai pažintume, nes žygeivių, pašalinių keliautojų žinios būna iškreiptos, pagražintos, neišsamios. O užkalniečiai retai šiapus senovėj atsibastydavo. Kopimas į kalną nelengvas. Gal ne tiek fiziškai, labiau – dvasiškai. Jiems reikia perkopti, perlipti ir per save: per puikybę, kompleksus, arba juos pridengti, paslėpti akiplėšišku narsuoliškumu. Jiems būtina nugalėti savąjį uždarumą, iš užsklęstos keistuolių…

Kai vėl suspaudė pūslę ir trečią ar ketvirtą kartą šįvakar pakėliau klozeto dangtį, jis vis dar muistėsi vandenyje. Žalsvas, smulkus, netgi kažkuo mielas – paprastas lietuviškas vabalas mosikavo kojytėmis tarsi mažyčiais irklais ir bandė ištrūkti iš baro klozeto spąstų – išvengti niūrios, garbės net ir paprastam lietuviškam vabalui nedarančios baigties. Palaimingai šlapindamasis stebėjau žaliąjį bičiulį ir net pabandžiau gelbėti. „Kabinkis…

Tiksliai suskaičiavau ir suplanavau man likusį laiką. Valandomis. Žadintuvas užstatytas kiekvienai dienai, įskaitant sekmadienius. Miegoti griežtai dvylika valandų per parą. Paroje lieka dar dvylika valandų, savaitėje – aštuoniasdešimt keturios. Trisdešimt keturios – darbui, dvidešimt penkios – skaitymui, septynios – valgymui, dvi – ėjimui, penkios – filmams, aštuonios – muzikai, dvi – nenumatytiems reikalams, viena – psichiatro konsultacijai trečiadieniais iš ryto.…

Mama Staliną vadino kaimietiškai – Bestija: dėl to, kad brolį Simoną su šeima išvežė į Sibirą, ir dėl kolūkių. Kartais šiuo žodžiu palydėdavo ir savo kaimo ar krašto nedorėlius, tik ištardavo jį paprastesniu tonu, tarsi be didžiosios raidės. Padaras Bestija yra kilęs iš kažkokių juodų debesų, netikėtai nusileidusių ant žemės, jis veikia stipriau nei kipšas ar velnias. Tačiau kai Stalinas…

Bernardinų šventoriuje aną penktadienį po rytinių mišių dar mieguisti parapijiečiai dalijasi paskutinėmis sinoptikų naujienomis. Lis ar nelis? O gal jau atsėlina minusas? Žvalgomės visi aukštyn, į debesis, iš kur ateina ši neįmantri pagyvenusių žmonių kasdienybės intriga. Ant bažnyčios kraigo juoduoja balandžių siluetai. Septyni vienas šalia kito. Kunigai mėgsta skaičiuoti. Ką tik per mišias, irgi pakėlęs akis, virš tabernakulio darsyk suskaičiavau…

Gražiai snigo, sniegas leidosi lyg pražilusios naujagimio blakstienos, tik niekaip nesupratau, kodėl snigti turi liepos keturioliktąją. Gamtos reiškinius reikėtų derinti su gausiais sinoptikos kiklopų duomenimis, gautais Makmerdo stoties jurtoje. Vienintelė jurta, kurioje esu persivalgęs arkliena. Pagrindinis dalykas, ją šildęs, ta arkliena ir apsimetė esanti, sinoptikai jau buvo pasiėmę anglių atsargas ir išjoję į Sarajevą stebėti erchercogo žūties. Norėdamas sužinoti, iš…

Šiemet ruduo buvo ilgas, šiltas kaip vasara, lapų nė šalna nepakando, jie tiesiog ėmė ir nuo šilumos vyte suvyto, susisuko, sudžiūvo, krito besvoriai, be vėjo, lengvutėliai kaip plunksnos…

Vilniaus katedroje yra XVII amžiaus Wolfgango Casparo Kolbo monstrancija, kurioje virš ostijos yra mažytė mažulytė pelikanė su dviem pelikaniukais. Paukšteliai tupi lizde, kuris yra panašus į Kristaus erškėčių vainiką, ir tiesia galvas link palinkusios motinos. Bet ši žiūri ne į juos, o į inkrustuotą violetinį ametistą sau ant krūtinės. Scena labai įdomi ir gana netikėta gyvūnų negarbinančios religijos liturginiame reikmenyje.…