LiteratūraEsė
Porcelianinė madona
Senas butas netiko vaikui auginti: vaikščiojant išklibusiomis, keliais sluoksniais dažytomis grindų lentomis, skambėdavo lėkštės prieškariniame servante, trinktelėjus laiptinės durimis, sujudėdavo lova, laiptai buvo siauri ir statūs, – neužsineši vežimo, jei pats vos prasisuki, – be to, suodini ir nutaškyti kačių šlapimu, vamzdžiai užsikišę rūdžių nuosėdomis. Kur dar buvusios komunalkės keistumai – tualetai su mažais langeliais, pro kuriuos galėjai matyti laiptinės…
Kelionės malda
You see, – viena jų tarė ištiesdama ranką į mane ir pakreipdama taip, kad matyčiau, ko anksčiau nepastebėjau, – that is my number in Auschwitz. I came back to see my little town. I do not regret that I did it. But nothing left. Nothing reminds of my parents ever being there. It is just an empty space. Full of people and houses. All I’ve got is this number.
nekaltybės ir kitos černūchos
o dar sunkiau atsakyti į klausimą apie pirmą kartą. apskritai tai buvo gana vėlai, beveik aštuoniolikos, jis – mano geras draugas, viskas įvyko kažkaip nepastebimai, o tikėjausi, kad skaudės, draugės pasakojo apie kraujo balas ir tarsi peilis veriantį skausmą, bet man nieko tokio nebuvo…
Tiesos jausmas, pelkėtas ir apgaulingas
Vienatvė nėra gėdinga. Greičiau atvirkščiai – keliaudama ar gerdama alų viena jaučiuosi labiausiai moterimi, labiausiai nepriklausoma. Bet dabar, palikdama kino salę, gailiuosi, kad atėjau viena. Išėjus į lauką pasitinka drungna pusės vienuolikos prieblanda. Taip norisi aptarti filmą, kuris, deja, nelabai patiko, nors daug tikėjausi. Norisi griebt kokį prašalaitį ir išpilt viską jam. Nusivylimas toks keistas dalykas, jei tik leidiesi jo…
Iš Pavasario į Vasaros gatvę
Sirgti malonu. Sirgti sveika. Vasaros gatvės paviljonas apgobia lyg didelės šiltos įsčios. Lyg žiemos sodas. Vijokliai psichoterapeutai švelniai apsiveja, apglėbia ir raminančiai ošia į ausų geldeles. Ilgiuosi jūros. Ilgiuosi ošimo. Ilgiuosi net to sykį man replikavusio nesimpatiško rezidento.
Panelės Linos kelionių jausmas
Gyvename netoli oro uosto. Apėmus naujos kelionės ilgesiui (tai paprastai būna praėjus maždaug mėnesiui nuo senosios) akis ir širdis vis labiau kliūva už aukštyn besistiepiančių oraeigių. Tursendama iš gretimais esančios parduotuvės, tįsdama po kelis bulvių-agurkų-makaronų prikrautus maišus ir rikiuodama vien vakarienės maršrutus, nostalgiškai nulydžiu tuos, šaunančius aukštyn. Ant garsiųjų svarstyklių išdidžiai dedančius savo drąsą. Lekiančius nuotykiauti. Išžvalgyti dykumų. Išgerti negyvųjų…
Protagonisto senatvės briaunos
Seno, seno protagonistas ir paseno. Tačiau… Tačiau vis dar mėgina ne tik skaityti, bet ir pats rašyti. O rašymas, žinoma, irgi jau nebe tas. Nuo ko viskas prasidėdavo? Nuo epifaniškos frazės. Nuo frazės, kuria apsireikšdavo dievybė. Iš kur ji atsirasdavo, protagonistas nežino. Mano, kad iš dangaus. Kaip tas drugys…
Miesto paraštės
Nemaniau, kad mano namuose kada bus tarakonų. Kai grįžau iš Paryžiaus, supratau, kad jie visai įsismarkavo ir lyg šaltas dušas grąžino į buitį, kurią gerdama pigų vyną Menilmontano rajone tariausi pamiršusi. Nors, tiesą pasakius, per daug dėl tų padarėlių neišgyvenau, nes Paryžiuje jau teko nemažai prisikentėti nuo blakių, o tarakonai juk nekanda, tik užbaigia tavo ant stalo paliktus trupinius, lakstydami…
Tipė Biržų girioje
„Jį, tiksliau, ją, reikėtų vadinti ne vigvamu, o tipiu – Tipe“, – pabrėžė Vidmantas, kai pažliugusiu keliuku ėjome į miško gilumą. Pasakė taip, su tokiomis gaidomis bei intonacijomis, kad pagalvojau kalbant apie kažkokią moteriškosios lyties būtybę. Kadangi iš paskos žingsniavo prerafaelitiškomis garbanomis (à la Dante Gabriel Rossetti) galvą apsivijusi Jurga – tyli ir nuolat besišypsanti, pagalvojau, kad Tipė turėtų būti…
Rusijos revoliuciją prisimenant
Nugalėtojai neteisiami. Teisiami nugalėtieji. Niurnberge sąjungininkai komunistai ir liberalai teisė nacius. O kas turėtų teisti komunizmą? Tas, kuris jį nugalėjo. Bet kas nugalėjo komunizmą?
