Spalis pilnas mirties. Miršta visi medžių lapai. Ne, ne medžiai miršta, tik lapai. Medžiai ir toliau lieka gyvi. Matyt, dar gyvam esant labai svarbu pajusti grublėtą, nuogą medžio šaką, ant kurios kabi nuo gimimo iki mirties. Kabi sau, džiaugiesi saule, vėju, lietumi, kitų lapų šnarėjimu. Vasarinė vešli lapija slepia nuo žvilgsnio patį medį. Lapai, žiedai, vaisiai sugeria visą dėmesį ir…

  Vienturtė Daiva išoriškai visiškai nepanaši į tėvus: tėvas – majestotiškos išvaizdos, kalbantis galingu vadovauti įpratusio žmogaus balsu; motina – aukšta elegantiška dama, dirbanti mokytoja, nors į tokią nepanaši. Duktė – smulkutė, kalbanti melodingu balsu, primenanti apipešiotą žvirbliuką, paupyje išsirengusi atrodo lyg iš anatomijos kabineto pasprukęs kaulų rinkinys: per odą prasišviečiančius šonkaulius galima skaičiuoti tiek nuo viršaus, tiek atbuline tvarka.…

Ieškau meno. Daiktuose ir reiškiniuose, susijusiuose su daiktais, jo nerandu. Ieškau jo savo fantazijose, ilgesiuose ir sentimentuose. Ir ten turbūt nerasiu…

Neseniai kažkuriame interneto portale akis užkliuvo už straipsnio, teigiančio, kad kiekvienas iš mūsų privalo nuolatos rašyti, nes…

Gal dėl to, kad ruduo, kad artėja Vėlinės, gėlių vazonai ant keturių Žaliojo tilto kampų primena kapinių alėją. Kur prapuolė stalininės figūros..

  „Ką tu žinai apie savo skaitytojus?“ – paklausė leidėja Giedrė. Kadangi klausimą suvokiau kaip pasiteiravimą, kiek man pažįstamos mano skaitytojų sielos, tai kelias akimirkas jaučiausi absoliučiai suglumęs. Nelyginant tasai Murakami personažas: „Koridoriuje aklina tamsa. Nieko nematyti. Tiršta, tąsi, šalta tamsa. Tokia gili, kad, atrodė, ištiesi ranką, ir ji tave įtrauks.“ Juk aš nieko nežinojau apie savo skaitytojų sielas! Tačiau…

Šeštą valandą ryto stovėjau prie kriauklės su senu dantų šepetuku. Rugpjūčio vidurys, už atviro lango, pro pravertas duris cikadų gerai sustyguotas orkestrėlis – pats jaukiausias, bet ir po dvidešimties metų vis dar svetimos gamtos garsas. Vaikai miega, o aš, susistačiusi prie savęs dešimt didelių vyriškų batų, brūžinu įnirtingai jų padus dantų šepetuku. Mano vaikas išskrenda į koledžą. Jis bus toli…

Tradiciškai visi ko nors verti rimtesni pasvarstymai globaliomis temomis pradedami nuo Adomo ir Ievos. Savuosius pradėsiu nuo kiek vėlesnių laikų – nuo Abelio ir Kaino, tikiuosi, manasis autoritetas dėl to pernelyg nenukentės. „Teisybė, Kainas buvo prakeiktas ir jo bausmė, kaip ir jo neapykanta Abeliui, taip pat persiduoda iš kartos į kartą. Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo…

„Maximoje“ dukra ėmė reikalauti, kad nupirkčiau kažkokį žurnalą, iš viršelio sprendžiant, skirtą jaunesniojo amžiaus paauglėms…