LiteratūraEsė
Nematomas menas
Kada aš matau Jėzų, viduramžių menininkų iškaltą iš akmens, aš tikiu jų tikėjimu. Viduramžių mozaikos ne gražius kūnus, su kuriais norisi ištvirkauti, bet patį dievišką grožį vaizdavo. Man tai yra gražiausias menas.
Nes mes visi iš Vasaros 5
Negaliu pasakoti šios istorijos nuosekliai, nes kai kuriais laikotarpiais buvau taip stipriai paveikta psichozės, kad atmenu tik istorijų nuotrupas iš paskirų gulėjimų psichiatrijos ligoninėse. Welcome to my world!
Šiek tiek apie gyvenimą angelų mieste
Šitoj organizacijoj aplink nuolat laksto merginos su telefonais ir taria nesuprantamus lenkiškus žodžius, o kai to nedaro, tai per atdarus kambarius vienos kitoms rėkauja juokelius, iš kurių mano sąmonę pasiekia tik pavieniai kurwa ir pasigirsti netrunkantys juoko purtuliai.
Eduardas Juchnevičius
Šiais metais išleistas jo kūrybos albumas. Gražu yra, kai menininko albumą žmonės išleidžia po jo mirties. Kai dailininkas pats išleidžia savo albumą, tai sau pačiam. Kai kiti žmonės išleidžia dailininko albumą, tai irgi sau. Vadinasi, dailininko menas reikalingas ir jiems.
Bijūnų žydėjimas
Tų ir daugelio kitų žmonių jau nebėra: jie jau iškeliavę į ten, iš kur negrįžtama. O tuokart, retindamas prie kapo išsikerojusį bijūną, tarp šaknų radau žmogaus kaulą. Su kaulais yra taip, kad jie turi savybę kartkartėmis išlįsti į žemės paviršių. Panašiai žmogaus atmintis…
Aš esu romka
Mašiną pastatai prie buvusio Fizikos instituto, jau kiek po vidurnakčio ir dar girdisi paskutinių lėbautojų riksmai baruose. Netrukus jų tamsios figūros šlitiniuos gatve – kas vems, kas myš, ranka atsirėmęs į vieną iš kareiviška vora sustatytų liepų, – Vilnius smaksos po nakties apdujęs, skendintis liepų lipčiuje, sumišusiame su myžalais: sakraliame nakties krikšte. Slepi plaukus po kapišonu ir neri į…
Tikrų daiktų ilgesys
Pusę metų po mirties nedrįsom liestis prie tėtės daiktų. Labai keistas jausmas – norėjosi ir būti ten, kur jie, ir kuo greičiau dingti. Paskui išmetėm maišus drabužių. Bet vieno negalėjau. Dabar tuščioje spintoje liko kabėti, kaip mama vadina, tėtės „Baltikos“ paltas.
Kalbų mirtis apsauga
Kaip madinga sakyti, savaitgalį paskyriau savišvietai. Už poros savaičių Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje skaitysiu paskaitas apie kalbų mirtį. Kai vienas renginio organizatorių, prof. dr. Dainius Vaitiekūnas, paprašė nurodyti paskaitų pavadinimus, ir aš atsakiau, kad tiksliausia būtų parašyti, jog mgr. Kristina Tamulevičiūtė skaitys paskaitas pavadinimu „Kalbų mirtis“, jis neatrodė patenkintas. Švelniai tariant. Gi taip niūriai skamba, vaikai nesupras. Reikia ko…
Devyni grybšniai Lazdynų
Pirmąsyk Lazdynų baseine atsidūriau 2008-ųjų kovą. Užsimaukšlinau senus plaukimo akinius, tuoj pat imsiančius leisti vandenį pro šoną, apsimoviau pešančią lateksinę kepuraitę, kuri mane vizualiai priskirs besitreniruojančių sportininkų, o ne vienplaukių baseino vienišių kastai, susivyniojau rankšluostį, dar kiek dvelkiantį seno laužo dūmais – šiuos greit nustelbs parsineštas chloro kvapas, apsitempiau glaudes, kurios čia dėvėsis kur kas greičiau nei ežeruose, ir, palikęs…
baigiamieji egzaminai
įsivaizdavau, kad gydytoja bus sena ir bjauri, pradės tardyti ir žeminti, bet ji tik paklausė: „o jei po to norėsi, bet negalėsi?“ prasideda, pagalvojau, nelabai turėjau ką atsakyti, tai tik sumurmėjau, kad tada žinosiu, jog pati kalta. ji liepė ateiti po dviejų savaičių davusi siuntimus tyrimams.
